Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

Naujos knygos

Knyga apie Raseinius ir atkaklųjį žemaitį Joną Urbą
 
Dr. Egidijus Mažintas
 
Knyga apie smuikininką, pedagogą raseiniškį Praną Joną Urbą, (visada vadintą tik Jonu), atsirado neatsitiktinai. Apie Lietuvos instrumentininkų, atlikėjų meną nuo pokario iki mūsų dienų buvo rašomos apybraižos, publicistiniai esė žurnaluose „Muzikos barai“, „Kultūros barai“, „Nemunas“, “Švyturys“, „Meno saviveikla“, ir t. t. Šioje knygoje Vilniaus pedagoginio universiteto socialinės komunikacijos instituto doc. dr. R.Aleknaitė-Bieliauskienė siekia pateikti tipišku pokario muziko formavimosi keliu ėjusio smuikininko, pedagogo, ilgamečio Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro koncertmeisterio Jono Urbos portretą. Analizuodama prof. J. Urbos brandos kelią, autorė stengėsi įprasminti istorizmo principą, atskleisti šiandienos sąsajas su Lietuvos kultūros istorijos tarpsniais, muzikinės kultūros raidos tendencijas, turėjusias įtakos konkrečių atlikėjų, ir profesionalaus meninio ugdymo brandai. Norėta priminti jaunuomenei mūsų meninio gyvenimo istorinius kontekstus, kurie buvo reikšmingi ne tik konkrečiai asmenybei, bet ir ne vienai jaunų muzikų, taip pat būsimų muzikos pedagogų kartai. Kartu tai galimybė pažvelgti į smuikavimo mokymo Lietuvoje patirtį. Šiame darbe, netyrinėjant konkrečios mokymo smuikuoti metodikos (tai - smuikininkų metodistų sritis), norėta, kad J. Urbos portretas atskleistų meninės raiškos savitumo siekiančio smuikininko galių ištakas, dvasinių būsenų sutelktis ir pedagoginės išminties klodus. Monografija apie savitą muziką, iškilų pedagogą, smuikininką Joną Urbą autorė kėlė tikslą parengti šio menininko gyvenimo ir muzikinės veiklos studiją. Gegužės 28 d. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktorius Romualdas Kondratas koncertų salėje laukė svečių. Muzikinis elitas, – Muzikos akademijos profesoriai, Styginių instrumentų katedros pedagogai, Vilniaus muzikos mokyklų pedagogai, orkestrų muzikantai rinkosi į susitikimą su 82-ąjį gimtadienį pažyminčiu profesoriumi Jonu Urba. Tačiau gėlės buvo skirtos ir kitam šios pavakarės šventės dalyvei, kultūrologei dr. Ritai Aleknaitei-Bieliauskienei – mokslinės monografijos „Susitikimai su praeitimi. Jonas Urba“, skirtos smuikavimo mokymo Lietuvoje įžvalgoms ir smuikinininko Jono Urbos asmenybei atskleisti, autorei. Nuotaikingą vakarą vedė profesorius Saulius Sondeckis, iš jaunystės pažinojęs knygos herojų ir, kaip sakė R. Aleknaitė-Bieliauskienė, būdamas muzikos, smuiko ir Šiaulių patriotas, daug padėjęs redaguojant prisiminimus, nuostabia savo atmintimi atgaivinęs ne vieną J. Urbos užmirštą praeities motyvą. Lili Paškauskaitės pieštas dar jauno J. Urbos portretas skaitytoją vilioja į sudėtingų gyvenimo peripetijų kupiną muziko kelią. Autorė siekė pateikti skirtingų istorinių kontekstų visuomenės kultūros panoramą. Knygoje atsiskleidė netikėta J. Urbos gimtųjų Raseinių, prieškario miesto, sociokultūrinė terpė. Raseiniai, iki XIX a. II pusės buvo  trečias pagal dydį Lietuvos miestas, po Vilniaus ir Kauno. Turėjo net 11 000 gyventojų. Senovėje  lietuviai gyveno kaimuose, o miestuose telkėsi daugiausiai  žydų tautybės žmonės-amatininkai, prekybininkai.  Žydų enciklopedija pastebi, kad Raseiniai buvo ne tik Žematijos sostinė, bet ir vienas iš žydų švietimo centrų prie Baltijos jūros. Miesto erdvėje gaudė maldos namų varpai. Be dominikonų vienuolyno, bažnyčių, stovėjo net trys sinagogos, trys spaustuvės. Vyskupas  Motiejus Valančius yra sakęs, kad „žymiausias Žemaitijos miestas yra Raseiniai“.  Pretenzingo miestelio kultūrinėje terpėje pradėjo formuotis jauno bernaičio smuikavimo pradmenys. Šiaulių, kuriuose karo metais mokėsi J. Urba, muzikinės kultūros panoramoje išryškinti dar niekada netyrinėti Šiaulių naujojo muzikinio teatro epizodai. J. Urba čia pradėjo groti orkestre. Kauno, Lietuvos konservatorijos, iškilūs smuiko pedagogai. Įdomus knygoje Klaipėdos ir Kauno profesinio smuiko mokymo lyginamasis aspektai. Knyga gausiai iliustruota archyvinėmis nuotraukomis. Todėl šiandien galime pamatyti tų iškilių muzikų, formavusių profesinę smuikavimo Lietuvoje kultūrą, veidus, sužinoti jų biografinius faktus.
Ilgametis Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovas, dirigentas, prof. S. Sondeckis iškilmingame vakare skirtame knygos pristatymo proga, nusišypsojo žiūrėdamas į savo kolegą J. Urbą:“ Tokios knygos apie smuiko mokyklą Lietuvoje dar nebuvo“. Ir prisiminė, kad būdamas 18-etis J.Urba atvykęs mokytis į  Šiaulių muzikos mokyklą, stojamuosiuose egzaminuose grojo komp. Ch.Gounod „Ave Maria“, kūrinį kurį šiandiena atlieka aštuonmečiai vaikai. Ne vienas tarp karų ir kraujo augęs, anksti brendęs vaikas mokėsi iš gyvenimo, vėlai pradėdavo domėtis mokslais ar rinktis profesijas. „O pirmasis smuiko pedagogas Juozas Jagėla, Šiauliuose buvo tokio mąsto asmenybė, kaip Aleksandras Livontas pokario Lietuvoje.-pabrėžė S. Sondeckis. Muzikos atlikėjui būtina gera sveikata, fizinė ištvermė, stipri nervų sistema, o visa tai reikia ugdyti vaikystėje. Tačiau Jono noras būti smuikininku, stovėti scenoje, sulaukti klausytojų plojimų buvo didelis. Autorė pastebi, kad raseinietis „pasiryžo darbu, užsispyrimu, aplenkti savo amžių ir kompensuoti praleistus metus“. Nepaprasto darbštumo, atkaklumo ir pražystančio talento dėka J. Urba, palyginus vėlai pradėjęs muzikuoti, išaugo į vieną iškiliausių Lietuvos smuiko  atlikėjų ir pedagogikos asmenybių.
Knygoje atsiskleidžia J. Urbos – ilgamečio Lietuvos operos ir baleto teatro koncertmeisterio, o vėliau ir smuiko pedagogo-profesoriaus kelias, charakterio bruožai, požiūriai į muziką ir menininkus. Puikią vakaro nuotaiką kūrė smuikavusios kelios J. Urbos mokinės – Irma Vaštakaitė, Ingrida Rupaitė, Dalia Kuznecovaitė. Knyga nebuvo finansuojama jokio fondo, nei Kultūros ministerijos. Vakare atsilankęs Kultūros ministras Jonas Jučas sveikino ne tik J. Urbą, knygos autorę, bet ir leidėjus, solidaus, puikiai atspausdinto leidinio mecenatus. Sveikiname darbščiąją ir kūrybingą pedagogę, atlikėją R.Aleknaitę-Bialiauskienę sukaupusią valią ir menotyrinį talentą, kuris sprogsta kaip mina, sugriaudama  kliūtis. Kad jūsų kelyje, miela kolege, kliūčių būtų mažiau, kad valdininkais,  besirūpinanti šalies nomenklatūra, atkreiptų dėmesį į garbaus amžiaus Lietuvos šviesuolius, inteligentus, menininkus, pedagogus,  kol dar jie gyvi, kantriai ir sąžiningai dirba tikrai šalies, o ne fasadinei kultūrai. Kultūros ar dirvos vagą ariantis artojas daug aukštesnis už klūpantį džentelmeną.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2007.06.08 .
Pastabas siųskite adresu:

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija