- ŽEMAIČIŲ PATARMĖS, RAŠYBOS PAGRINDAI
- Turinys
- Priebalsiai
- Kai kurie morfologijos dalykai
- Sintaksės bei leksikos bruožai
- Žemaičių abėcėlė
- Rašybos pavyzdžiai:
- Nuo pirmųjų Žemaičių rašybos patarimų pasirodymo praėjo dar ne taip daug metų, bet jau galime džiaugtis, kad sėkla, pasėta ta knygele, krito į gerai parengtą dirvą. Kelerius metus ėjo žemaičių laikraštis A mon sakā?, dabar turime puikų žurnalą Žemaičių žemė, žemaitiškai išspausdinta rimtų grožinės literatūros kūrinių jų leidybą gražiai vainikuoja poezijos rinkinys Sava muotinu kalbo. Ar prieš kokį dešimtmetį galėjome ir pasvajoti, kad tiek daug žemaičių (šiek tiek gaila, kad beveik visi jie šiaurės žemaičiai ) rašo eilėraščius ir ne tik humoristinius, ne tik proginius savo tikrąją gimtąja kalba? O jeigu kuria kalba rašoma tikra poezija, tai geriausias įrodymas, kad tai kalbai lemtas ilgas ir gražus gyvenimas
- Rengdami šią naują Žemaičių rašybos pamatų (jau ne patarimų, o pamatų) knygelę stengėmės atsižvelgti į visą patyrimą, sukauptą rengiant minėtuosius leidinius ir į kritines pastabas, pasakytas ir rašytiniu, ir gyvu žodžiu; bandėme, kiek pajėgėme, pasiremti ir savo pačių stebėjimais. Todėl šį kartą mėginame neapsiriboti vien grynosios rašybos dalykais stengiamės atkreipti skaitytojo (ir būsimojo žemaičių rašytojo) akis ir į tuos fonetikos, fonologijos bei gramatikos, žodyno dalykus, kurie svarbūs žmogui, bandančiam rašyti žemaitiškai, bet specialiai nesigilinusiam į visokius smulkius gimtosios tarmės niuansus. Viliamės, kad tai tikrai padės pakelti žemaičių kalbos kultūrą ir paryškinti bei išsaugoti tos kalbos savitumą. Reikia gerai įsidėti į galvą: bendrinės kalbos teksto paraidžiui į jokią žemaičių šnektą neišversime jie (jeigu geri) yra ir iš esmės turi būti kitokie!
- Knygelės pabaigoje pridedame rašybos pavyzdžių: Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės pasipasakojimą, keletą įprastinių tarminių tekstų, užrašytų, kaip sakoma, lauko sąlygomis, geroką eilėraščių pluoštą. Romėnai sakydavo Exempla trahunt Pavyzdžiai patraukia tikėkimės, kad taip ir atsitiks.
- Širdingai dėkojame leidinio iniciatorei ir visų žemaitiškųjų darbų spiritus movens dvasiai judintojai Danutei Mukienei, gyvu žodžiu daug gerų patarimų pasakiusiam rašytojui Romualdui Granauskui, taip pat kolegai Arūnui Mazalui, kompiuteriu dailiai sumaketavusiam knygą.
- Baigti šią pratarmę norėtume prasmingais puikaus žemaičių poeto Prano Genio žodžiais:
- Tvėrčiau sospausk, žemaiti, ronkuo žombi
ėr gėlė vaga ėšvarīk par sava šali
- Norėtume šiose eilutėse tik galininką žombi pakeisti į žuodi, bet tai jau būtų prieš autoriaus valią
- Autoriai
- 1. Tarmių reikšmė
- § 1. Nedidelė ta Lietuva. Tačiau kiek daug joje įvairių tarmių, šnektų ir šnektelių. Lietuvių kalbos tarmės, galima sakyti, yra tikras mūsų tautos pasididžiavimas. Pasaulyje reta tokių unikalių atvejų, kad toks maža plotas turėtų tiek daug ir, svarbiausia, tokių skirtingų tarmių, palyginti neblogai išlaikytų net iki šių dienų. Juk kai kurios mūsų tarmės labiau skiriasi negu artimos skirtingos kalbos. Ar ne lengviau tarpusavyje susišnekės rusas su ukrainiečiu, šiaurės vokietis su olandu negu mūsų žemaitis, sakysim, nuo Skuodo su kokiu aukštaičiu iš pā Utenās?
- O štai dar vienas įdomus dalykas, rodantis lietuvių kalbos tarmių skirtingumą. Už Mažeikių į šiaurę, jau pačiuose Latvijos pietuose (Saldaus rajone), vietomis šnekama šiaurės žemaičių tarme, t.y. beveik taip pat, kaip ir gretimose Mažeikių apylinkėse. Senesni žmonės pasakoja, kad tų Latvijos vietų gyventojai net lietuvišką mokyklą yra prašę atidaryti. Suprantamas dalykas, kad Latvijos pasienyje galima matyti ir Lietuvos televizijos programą. Bet, pasirodo, kad tos programos vietiniai gyventojai, šnekantys šiaurės žemaičių tarme, nežiūri vien dėl to, kad nesupranta lietuvių bendrinės kalbos! Štai ką reiškia, kai tarmė, šiuo atveju Latvijos žemaičių, neturi tiesioginių ryšių su lietuvių bendrine kalba. Ar bereikia akivaizdesnio įrodymo mūsų tarmių skirtingumui pagrįsti?
- § 2. Pastaruoju metu pastebimai atsigręžta į tarmes, pasikeitė požiūris į jas, į tarmiškai šnekančius žmones. Šiandien jau dauguma supranta, kad tarmė yra tokia pat tobula bendravimo priemonė, kaip ir kiekviena kita kalbinė sistema kaip ir kultūringiausios tautos bendrinė kalba. Filosofas K. Stoškus rašo: Šiuo metu nėra stipresnio pamato kultūrai atgaivinti kaip tradicija. O tarmės ir yra kalbos tradicija. Šiuo atžvilgiu atkurti gyvosios tarminės kalbos tradiciją yra svarbu ne tik tam, kad ta tradicija sudarytų bendrinės kalbos šaltinį, bet kad ji kaip tautos dvasinis turtas atgautų savo prestižą, kad žmonės nesigėdytų savo tarmėmis kalbėti. Daugelyje kraštų, pavyzdžiui, Norvegijoje, Šveicarijoje, Italijoje pagal iš seno susiklosčiusią tradiciją kalbėti bendrine kalba buitinėje aplinkoje yra nemandagu, beveik netaktiška. O Šveicarijoje tarmių mokoma net mokyklose ir pradinės mokyklos baigiamos šveicarų vokiečių tarme; vokiečiai tarmiškai kalba net parlamente. Latvijoje ne tik reguliariai transliuojamos radijo bei televizijos laidos latgalių tarme, bet ir leidžiamas šia tarme žurnalas Katoļu dzeive (Katalikų gyvenimas).
- § 3. Žinoma, tarmės kinta drauge su gyvenimu: po truputį paprastėja, didėja jų plotai, apskritai po truputį artėjama prie bendrinės kalbos. Tačiau naivu būtų manyti, kad tarmės kada nors visiškai išnyks ir kad jas reikia stumti iš gyvenimo. Turime visi įsisąmoninti ir suprasti, kad dabartinės mūsų kalbos šaknys, gyvasis, neišsenkamas ir neišsemiamas šaltinis buvo ir kol kas dar tebėra mūsų nuostabiosios tarmės. Šiandien jų reikia ne tik pajuokavimui ar palinksminimui, bet ir tikram, nuoširdžiam bendravimui. Todėl negalima ignoruoti, niekinti, dirbtinai varyti į kapus savo tėvų, senolių, prosenolių kalbos. Kiekvieno lietuvio šventa pareiga gerbti, toleruoti, globoti ir visaip palaikyti tarmes. O kam teko laimė išmokti kurią nors gražiąją lietuvių kalbos tarmę, tas ją turėtų vartoti be jokios gėdos, varžymosi, visai natūraliai, su pasididžiavimu ir, svarbiausia, turėtų išmokyti jos ir savo vaikus bei vaikaičius.
- 2. Žemaičių vardas
- Jau nuo senų laikų ir ne vieno kalbininko visas lietuvių kalbos plotas pirmiausia buvo skiriamas į dvi dalis: aukštaičius ir žemaičius.
- § 4. Iš kur tie vardai, kuriais šiandien vadiname ne tik dvi pagrindines lietuvių kalbos tarmes, bet ir apskritai dvi didžiausias lietuvių etnografines grupes? Daugelis linkę manyti, jog abu vardai padaryti iš būdvardžių žemas, aukštas.. Tačiau nesunku pastebėti, kad dabar tie aiškinimai geografiškai netikslūs. Juk žemaičiai šiandien užima aukštesnes vietas negu aukštaičiai, t.y. jų tarmės branduolys yra Telšių aukštumose ir priešingai pačios žemiausios Lietuvos vietos (apdainuotosios Suvalkijos lygumos, Panevėžio, Pasvalio kraštas) priklauso aukštaičiams.
- Pasirodo, tie vardai buvo vartojami jau labai seniai. Tik tada jais, kaip spėjama, vadintos ne tarmės, o atskiros Lietuvos valstybės dalys. Beje, dažniau tos dalys anuomet buvo vadinamos ne žemaičiais ir aukštaičiais, o žemaičiais ir lietuviais. Tai įrodo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 1420 m. rašytas Vokietijos imperatoriui Zigmantui laiškas, kuriame sakoma: Kadangi Žemaičiai yra žemiau negu Lietuva, tai ir vadinami Žemaičiais, kas lietuviškai reiškia žemesnė žemė. Žemaičiais likusią Lietuvą vadina Aukštaičiais, nes šioji žemė, palyginti su Žemaičiais, yra aukščiau. Istorinė žemaičių-aukštaičių (ar žemaičių-lietuvių) riba buvo ne tokia kaip dabar. Žemaičiai buvo užėmę visą teritoriją į šiaurę ir vakarus nuo Nemuno ir Nevėžio upių. Taigi Žemaičių kunigaikštija, kuriai priklausė ir Vidurio Lietuvos žemuma, anuomet iš tikrųjų buvo lyg žemesnis kraštas palyginti su aukštaičiais, kurių galybė buvo susikoncentravusi apie gana aukštas Vilniaus, Trakų, Ašmenos vietas.
- Ilgainiui, žlugus Lietuvos valstybei, žemaičių vardu imta vadinti vakarinėje buvusios Žemaičių kunigaikštystės dalyje susidariusią tarmę. Kaip priešpriešą jai viso kito Lietuvos ploto tarmė vadinama aukštaičiais (pirmą kartą tas pavadinimas minimas vienoje Gedimino sutartyje), bet tai nebuvo visiems lietuviams žinomas vardas beveik iki mūsų dienų; visai jo nežinojo rytų slavai. Net Simonas Daukantas aukštaičius dar vadino kalnėnais, o ir visai neseniai seniesiems žemaičiams visi nežemaitiškai kalbantys lietuviai buvo gudai arba šiaulyčiai.
- Turint galvoje visus suminėtus geografinius neaiškumus, kyla mintis: ar kartais tik nebuvo teisus šviesaus atminimo profesorius Vladas Grinaveckis, bandęs žemaičių vardą sieti su daiktavardžiu žemė ir tokiais vietovardžiais, kaip Žemalė, Žemytė ir pan.? Taip suprantami žemaičiai būtų tiesiog šios žemės žmonės ir tai visiškai suprantama, turint galvoje tradicinį žemaičių sėslumą ir jų gebėjimą priešintis viskam, kas svetima. Sunku patikėti, kad tokie sėslūs žmonės būtų lyginę savo žemės reljefą su gretimų vietų reljefu ir pagal tai save vadinę.
- § 5. Žemaičių vardas pirmą kartą paminėtas 13 a. pradžioje Volynės kronikoje, kur kalbama apie 1215 m. įvykius. Aukštaičių vardas į istorikų dokumentus pateko visu šimtmečiu vėliau. Pirmą kartą, kaip sakyta, jie minimi 1322 m. Gedimino sutartyje su Ordinu. Jeigu žemaičiai ir aukštaičiai (žemaičiai ir lietuviai) istorijoje minimi kaip atskiros teritorijos, grupės, netgi gentys su savita kultūra, papročiais, etnografija ir pan., tai be jokios abejonės ryškiai turėjo skirtis ir jų kalba. Archeologas A. Tautavičius teigia, kad jau IVV a. būta žemaičių genčių sąjungos, turėjusios savus mirusiųjų laidojimo papročius, savitą kultūrą, savo teritoriją ir tikriausiai savo ypatingą kalbą.
- Mūsų manymu, žemaičiai ir aukštaičiai kalbos atžvilgiu turėjo būti atsiskyrę ne vėliau kaip VII a. tuo pat metu nuo lietuvių bus atskilę ir latviai (tikriau sakant, senieji latgaliai). Veikiausiai bendros lietuvių prokalbės apskritai nėra buvę: žemaičiai, kaip ir žiemgaliai, sėliai, gal ir kuršiai bei sen. lietuviai, kalbėjo viena iš gentinių rytų baltų kalbų; lietuvių kalbos tarme žemaičių kalba virto artėdama prie aukštaičių (sen. lietuvių) jau po XIII a. Vadinasi, tarmės yra ne tolusios, o artėjusios viena prie kitos, nes kalbiniai skirtumai iki Lietuvos valstybės susikūrimo turėjo būti kur kas didesni negu vėlesniais ir dabartiniais laikais.
- Turint tai galvoje, taip pat laikantis iki šiol gyvos tradicijos drąsiai galima vartoti terminą žemaičių kalba ir žemaičių tarmę palikti tik grynajam kalbos mokslui. Žemaitiškai rašant ar kalbant tarmė yra net neparankus žodis, nes gyvojoje kalboje jis reiškia tarimą, akcentą (pvz.: Ons šnek gerā žemaitėškā, tik anuo ta tarmie tuoki kap latvėška).
- 3. Žemaičių patarmės
- § 6. Pagrindinis žemaičių ir aikštaičių skiriamasis požymis yra dvibalsių, kilusių iš senovinių rytų baltų*ō, *Ė, tarimas. Aukštaičiai (bent kirčiuotuose skiemenyse) juos taria kaip uo, ie žemaičiai vietoj jų turi kitus garsus. Pagal skirtingą šių garsų atliepimą ir patys žemaičiai skyla į tris patarmes.
- - Pietų žemaičiai:
* raseiniškiai
* varniškiai
- - Šiaurės žemaičiai:
* telšiškiai
* kretingiškiai
- -Vakarų žemaičiai
- 1. Šiaurės žemaičiai (Skuodas, Mažeikiai, Akmenė, Kretinga, Plungė, Telšiai) juos taria kaip ou, ėi, pvz.: douna duona, jouks juokas, douk duok, svėists sviestas, pėiva pieva, kėims kiemas (< *dOna, *jOkas, *dOki, *svĖstas, *pĖva, *kĖmas)
- 2. Pietų žemaičiai (Kvėdarna, Varniai, Kuršėnai, Šilalė, Kelmė, Tauragė, Raseiniai) tokiais atvejais taria garsus, panašius į ilguosius ū, ī (=y), pvz.: dūna, jūks, dūk, svīsts, pīva, kīms.
- 3. Vakarų žemaičiai (Klaipėda, Priekulė, Šilutė) dažniausiai taria ilguosius vienbalsius ō, õ, pvz.: dōna, jōks, dōk, svõsts, põva, kõms.
- Pagal žodžio duona tarimą tas patarmes kalbininkai neretai vadina sugalvotais dounininkų, dūnininkų, donininkų vardais.
- § 7. Taip jau susiklostė istorinės aplinkybės, kad labiausiai apnykusi yra vakarų žemaičių (Klaipėdos krašto) tarmė. Mat po karo daugumas senųjų vietinių gyventojų pasitraukė į Vokietiją, o į jų vietas daugiausia atsikėlė kaimynų šiaurės ir pietų žemaičių. Todėl aiškindamiesi žemaičių rašybą daugiausia ir remsimės šiaurės ir pietų žemaičių pavyzdžiais. Be to, ir tos dvi žemaičių dalys skyla į dar smulkesnes patarmes. Štai šiaurės žemaičiai skirstomi į telšiškius (rytinė dalis apie Skuodą, Ylakius, Akmenę, Mažeikius, Sedą, Tirkšlius, Telšius, Luokę) ir kretingiškius (vakarinė dalis apie Lenkimus, Salantus, Kretingą, Plungę, Gargždus, Rietavą). O pietų žemaičiai ryškiai skyla į raseiniškius (pietryčių dalis apie Pagramantį, Tauragę, Skaudvilę, Raseinius, Kelmę) ir varniškius (šiaurės vakarų dalis apie Šaukėnus, Užventį, Varnius, Laukuvą, Šilalę, Kvėdarną, Švėkšną). Reikia pasakyti, kad žemaičiai raseiniškiai ir varniškiai tarpusavyje skiriasi kur kas labiau negu šiaurės žemaičiai kretingiškiai ir telšiškiai. Raseiniškiai visais atžvilgiais artimesni vakarų aukštaičiams. Tai lyg pereinamoji tarmė tarp aukštaičių ir žemaičių, be to, ji labai sparčiai praranda būdingiausias savo ypatybes. Varniškiai daug kuo panašūs į savo kaimynus šiaurės žemaičius.
- § 8. Taigi vietoj minėtų bendrinės kalbos dvibalsių uo ir ie pietų žemaičiai rašys raides ū, ī (pvz.: ūšvis uošvis, ūga uoga, pūlė / pūli puolė, dejū dejuoja, dīna diena, kīk kiek, līpė / līpi liepė, mīžiu miežių), o šiaurės žemaičiai dviraidžius ou, ėi, svetimus bendrinei kalbai, užtat panašius į atitinkamus anglų kalbos (ypač amerikiečių) garsus (pvz.: souls suolas, šlouta šluota, sapnou sapnuoja, brėidis briedis, kvėitė kvietė, pėimou piemuo, žėima žiema, dar plg. šiaurės žemaičių šou šuo ir neseniai išgarsėjusį anglišką skolinį šou, š. žem. doutė duoti: angl. doty papuvęs, š. žem. lėik liek: angl. lake ežeras, š. žem. tėik tiekia: angl. take imti). Būtina atkreipti dėmesį, kad žemaičių ėi ir ei yra du visiškai skirtingi dvibalsiai ir rašte jokiu būdu negalima jų painioti. Palyginkite tokius žodžius, kurie ir skiriasi tik minėtais dvibalsiais: kėik kiek: keik keikia, tėik tiekia: teik teikia, tėistė tiesti: teistė teisti.
- Išimčių labai nedaug. Dvibalsį ie žemaičiai išlaiko skoliniuose (pvz.: biesos velnias, grieks nuodėmė, miests miestas, sviets pasaulis; žmonės), priesagoje -ien (pvz.: Butkienė, Petkienė, aviena, vištiena, kamiens), kai kuriuose kituose žodžiuose (pvz.: nieks niekas, Lietova Lietuva, Dievs dievas, bet Pondėivs Ponas Dievas, sodėivo sudieu, Dėivaliau, Dīvaliau dievuli). Yra šiek tiek atvejų, kai vietoj bk uo, ie visi žemaičiai turi ū, ī arba trumpuosius u, i, pvz.: Jūzaps (arba Jūzops) Juozapas, kamūlīs (vns. gal. kamūli) kamuolys, kumet kuomet, kada, kėtumet kitada, kažėn kumet kažin kada (ir kaikumet, kažėkumet t. p.), tumet tada, vėsumet visuomet, visada, tujau tuojau, vuobūls obuolys (gali būti ir vuobols), kinuo kieno (kai kur kėinuo), mīls, mīla mielas, miela (plg.: katras gierė saldi vīna, tas pragierė sava mīla iš dainos), prīšās priešais, prīšings nemalonus, prīšininkė priešinė, galinė troba (karšinčiams gyventi), ana šuok tā muotinā prīš, tik, tiktā tiktai, viniouleka 11 (neretas ir vėiniuoleka), žimmilžie žiemmilžė, per žiemą melžiama (karvė); ypač įsidėmėtinas I linksniuotės daugiskaitos vietininkas: laukūsė (arba laukūs), žaliūsiūsė mėškūsė (žaliūsiūs mėškūs), Telšiūsė (Telšiūs), tiesa, kur ne kur pasakoma ir laukūnsė, mėškūnsė, Telšiūnsė. Čia priskirtini ir prielinksniai bei priešdėliai nu (nū-), pri (prī-), priš (prīš-), atliepiantys bk nuo(), prie(-): tas nūspruoga ontā nukrėtės nu stuoga tas nuosproga (dvasna) antai nukritęs nuo stogo, pristuojė pri monės kap žaltīs pristojo prie manęs kaip žaltys, naujė prīvarptēlė padėrbau jimk naują prievarptėlę (tokią verpiamojo ratelio dalį) padariau imk, kāp to drīsā kėbtė priš anū (anon)? kaip tu drįsai kibti prieš jį, priš pati pėitu laika parejė prieš patį pietų laiką parėjo, ons tėkros prīšgėma īr jis tikras priešgima (beprasmiškai prieštarauti linkęs žmogus). Ir žodžius priedas, nuošukos pakulos daugumas taria prīds, nūšokas tik kur ne kur pasitaiko prėids, noušokas. Viename kitame žodyje galimas ir priešingas santykis: pouks pūkas, štouls stula, vėišnė vyšnia; galimas ir visai netikėtas ou, ėi: joukoutė juokauti, plousts plaustas, šėinoutėis šienauti, toupītė taupyti, daug kur kėistė keisti, švėistė šveisti (lyg bk būtų *kiesti, *šviesti). Rašant visais šiais atvejais reikia laikytis tradicinės tarmės: jaunimas jau gali visaip pasakyti, nes yra smarkiai paveiktas knyginės kalbos.
- Yra ir priesagų, lyg ir tokių pačių kaip bendrinėje kalboje, bet turinčių pastovų -ī- būdingiausia iš jų matyti šiuose žodžiuose: bulbīnė bulvienė, kuopūstīnė kopūstienė, lapīnė lapienė, burokų lapų barščiai, šiaulītis šiaulietis, apskr. aukštaitis, vuokītis (ir vuokītīs) vokietis (plg. dar šešoulītis šešėlis).
- Galūnėse galimi tam tikri svyravimai: vienur, pvz., sakoma anėms jiems, baltėms, gerėms, kitur anims, baltims, gerims. Tokiais atvejais reikia nuosekliai laikytis savo gimtosios šnektos.
- Ir dar viena pastaba. Jeigu tarmės uo, ie sutampa su bk uo, ie ir žodis neprimena tikro skolinio, būkime labai atsargūs: veikiausiai tai nesenas knyginis atklydėlis. Tikrai mūsų tėvai protėviai neturėjo žodžio gražuolė, o vietoj ruoštė pėitus tikrai sakydavo taisītė pėitus ar tiesiog vėrtė pėitus. Ir tokia siela visai neseniai atsiradusi Jeigu norime rašyti tikrai žemaitiškai, tų naujovių turėtume vengti visomis išgalėmis.
- 4. Balsiai
- 4.1. Trumpieji balsiai
- Trumpieji balsiai žemaičių tarmėje rašytini šešiomis raidėmis: i, ė, e, a, o, u,.
- § 10. Žodžio kamieno trumpieji balsiai dažniausiai rašomi taip, kaip tariami, t.y. trumposiomis raidėmis, pvz.: litā litai, tik, tiktā, tris 3 (galininkas), plėkė pliki, kėšo kišu, lėpk lipk, vesk, medos medus, rask, kas, lapā lapai, skoto skutu, soskems suskiams, šius šiuos, tus tuos. Įsidėmėtina, kad šiaurės žemaičių šaknyse i, u dažniausiai pasitaiko vadinamųjų telšiškių plote jie beveik visada kaitaliojasi su ė, o, pvz.: driskis, driski, driskiu driskių, driskius, bet drėskė driskio, drėskiou driskiui, drėskē driskiai, drėskems driskiams arba suskis nususėlis, susna; niežai, suski, suskiu nususėlių, suskius, bet soskė, soskiou, soskē, soskems. Kretingiškių tarmėje tokios kaitos nėra balsis (beveik visada o, ė) lieka tas pats visose žodžio formose: drėskis, drėskė, drėskiou, drėski , soskis, soskė, soskiou, soski Rašyti reikia taip, kaip tariama autoriaus šnektoje: tarminė balsių rašyba pirmiausia grindžiama fonetiniu (garsiniu) principu.
- Jeigu kirčiuotame skiemenyje aiškiai girdimi o, ė, jie rašomi ir tada, kai nekirčiuotose to paties žodžio skamba neapibrėžtos kokybės balsiai, kartais panašesni į o, ė, kartais į u, i: pagal tor turi, torat (ar torėt) turite rašysime ir toro (torio) turiu (nors gali skambėti beveik turu), pagal rėša rišo, rėšat rišate rėšo rišu, rėš riša; riš (nors gali pasigirsti rišu, riš).
- § 11. Būtina įsidėmėti vieną svarbią išmintį Trumposiomis raidėmis žymimi ir balsiai, atsitiktinai pailgėję dėl kirčio tam tikrose pozicijose; gerai įsiklausę galėtume pastebėti, kad jie kiek trumpesni už tikrus ilguosius balsius ir tariami kiek staigiau, plg.: vāka vaiką (tikrasis ilgasis balsis) : taka taką (dėl kirčio pailgėjęs a), sklõstė sklęsti : sklėstė sklisti. Kada rašyti trumpųjų balsių raides, geriausiai rodo jų kaitos: tik dėl kirčio pailgėję balsiai beveik visada kaitaliojasi su trumpaisiais, plg.: matė (pailgėjęs a) : matiem matėme (trumpasis a), kasat kasate : kasam kasame ir kas kasa, vedė : vediem vedėme ir ved veda, lėpa lipo : lėpam lipame ir lėp lipa, kobėla kubilo : kobėls kubilas.
- Tik tada, kai balsis pailgėjęs dėl šalutinio kirčio, jį reikėtų žymėti ilgąja raide: gerāsis gerasis, jaunāsis jaunasis, parauduonāva paraudonavo, paraudo, pritvatõjės pritvatijęs, primušęs, suvītōra suvyturiojo, suvyniojo, vėinōdo vienu du.
- § 12. Atskirai reikia aptarti trumpuosius balsius galūnėse. Mat žemaičiai (ypač šiaurės vakarų) ryškiai yra sutrumpinę žodžio galą. Pasvarstykime svarbiausius atvejus.
- 1. Jeigu galūnė yra buvusi trumpa ir niekada negali turėti kirčio, balsis visai išmetamas. Tokiu atveju taip ir rašome be galūnės balsių, pvz.: ved veda, bieg bėga, mīl myli, knės knisa, lauks laukas, gers geras, kėts kitas. Išmesdami iš galūnės balsį a, žemaičiai dažniausiai nepalieka ir prieš jį esančio priebalsio j, pvz.: kraus kraujas, naus naujas, vies vėjas, rēkalau reikalauja, lašnuo lašnoja. Įsidėmėtina, kad išnykus galiniam balsiui kai kada išlieka minkštasis priebalsis jo minkštumą būtina žymėti apostrofu: visuotinai taip tariamas velns arba vels velnias, labai dažnai gal gali, galima, nagal, kels kelias, žals žalias, pačiose pietinėse šnektose gul guli, mīl myli, tīl tyli ir t.t. (žr. dar § 21).
- Trumpieji balsiai išlieka, jeigu galūnė turi ar bent iš principo gali turėti kirtį, pvz.: varna, sėina siena (plg. daina, spīna), kartės kartis, klietės klėtis (plg. naktės naktis), 2 a. (to) mīli, stuovi, smėrdi / smirdi (plg. gėrdi / girdi, goli /guli ir 3 a. mīl / mīl, stuov, smėrd).
- 2. Trumpasis balsis a neišmetamas iš sunkiai ištariamų priebalsių samplaikų, tik šiaurinėje dalyje vietoj a ištariamas trumpasis o. Taigi rašysime: balsas arba balsos, miešlas arba miešlos, kėpšas, kipšas arba kėpšos, daržas arba daržos, guzas arba gozos ir pan.
- 3. Nekirčiuotose galūnėse vietoj bendrinės kalbos ilgųjų balsių žemaičiai taria trumpuosius. Vadinasi, tose pozicijose ir rašytinos trumposios raidės (net jeigu balsis labai neryškus), pvz.: tieva tėvą, buoba bobą, katė katę, kiedalė kėdalę, kėdutę, žalti žaltį, muoli molį, vīru vyrų, torgo turgų, matīto matytų (galima ir forma matītom), augės augęs, sėrga sirgo, dėrba dirbo, mergas mergos, naktis naktys. Šiaurinėse šnektose kalbant greitesniu tempu minėti trumpieji balsiai gali ir visai nublankti girdėti beveik kat katę, muol molį, vīr vyrą, torg turgų, dėrb dirbo. Vis dėlto tokiu atveju trumpuosius balsius būtina rašyti, remiantis aiškiuoju atskiro žodžio tarimu. Eiliuotoje kalboje juos galima ignoruoti, nes iš tikrųjų tokie redukuoti balsiai atskiro skiemens nesudaro jie tik nujaučiami iš galinio priebalsio spalvos ir tam tikrų kamieno priegaidės bruožų.
- 4. Šiauriniai žemaičiai (dounininkai ir dūnininkai varniškiai), skirtingai nuo bendrinės kalbos ir kitų tarmių, trumposiose galūnėse nuosekliai skiria -u nuo -o, -i nuo -ė. Tai turi atsispindėti ir rašte, pvz.: bruolis brolis, bet kilm. bruolė, vns. vard. naktės naktis, bet dgs. vard. ir dgs. gal. naktis, gers alos geras alus, bet rīn vėsuokius alus ryja visokius alus, vns. gal. karalio karalių, bet dgs. kilm. karaliu karalių ir pan. Tvirtai įsidėmėtini šie balsų -i ir -u vartojimo atvejai:
- a) -i visada vartojamas ten, kur bendrinėje kalboje rašome ilguosius nekirčiuotus -y ir -į:
- bk vagys š. žem. vagis, bk. piemenys š. žem. pėiminis / pėimėnis, bk. vandenys š. žem. vondėnis / undinis, bk. patys š. žem. patis;
- bk vagį š. žem. vagi, bk piemenį š. žem. pėimini / pėimėni, bk. brolį š. žem. bruoli;
- bk (sen.) norįs, beturįs š. žem. (ret., sen.) nuoris, batoris / beturis, bk. norį, beturį š. žem. nuori, batori / beturi;
- b) -i tariamas ir vietoj tokio bk -i, kuris yra kilęs iš ilgojo *-ī, bet vėliau visuotinai sutrumpėjęs:
- III ir V linksniuotės dgs. gal. akis, avis, pėiminis / pėimėnis < *akīs, *awīs, *pĖmenīs;
- I linksniuotės vns. vard. -is ir vns. šauksm. -i: bruolis, bruoli < *brālīs, *brālī, somtis / sumtis < *samtīs; šiuo atveju senovinį ilgumą aiškiai rodo III bei IV linksniuotės žodžiai (pvz.: gaidīs gaidys, vuožīs ožys) ir rytinės aukštaičių tarmės (plg. uteniškių brolīs, sumtīs);
- -i < *-ī tariamas ir retai bevartojamoje III ir V linksniuotės dgs. įn. galūnėje -ėmis / -imis, kurioje senovėje taip pat būta ilgojo balsio: akėmis / akimis < *akimīs, ognėmis / ugnimis < *ugnimīs; dažnesnis jis įvardžiuose momis / mumis, jomis / jumis (gali reikšti ir galininką), visai retas vienaskaitos įnagininko formoje so tavėmi / su tavimi (seniau taip sakydavo žemaitiškai kalbėdami poterius: Viešpats so tavėmi); senovinėse dainose -mis < *-mīs retkarčiais pasigirsta ir II linksniuotės daugiskaitos įnagininke, pvz.: tievs gaudė opie viežius ronkuomis, ronkuomis, vuo pardeviniejė viežius terbuomis terbuomis;
- daugumas žemaičių turi -i- arba -ī- (< *-ī-) žodžio muotina (muotīna) kamiene;
- sunkiai paaiškinamas, bet visai nuoseklus -i veiksmažodžių esamojo ir būsimojo, laiko antrajame asmenyje, pvz.: (to) augi, kasi, lauki, plieši plėši, auksi, lauksi, taškīsi (atitinkamos sangrąžinės formos turi -ī, prieštaraujantį bendrinės kalbos ir apskritai aukštaičių -ie < *-Ė: kasīs kasiesi, taškīsīs taškysiesi); ši galūnė visai skiriasi, pvz., nuo atitinkamos būdvardžių daugiskaitos vardininko galūnės -ė, plg. to tėik skanē geri (gėri) ir anėi īr dėdelē gerė;
- c) kaip i (dažniausiai trumpasis) tariamas prielinksnis ir priešdėlis, atliepiantis bk į(-): ipėlk i gelda tuo juovala įpilk į geldą to jovalo tradicinėje tarmėje tuo jis skiriasi nuo suvienbalsėjusio jungtuko ė ir (rytinėse dounininkų šnektos ir jaunesnioji karta ir šiuo atveju taria i); čia derėtų paminėti ir tokius atvejus: it it, tartum, lig iki: nuliekė lig pat tuo krūmalė nubėgo iki pat to krūmo, ligu tartum (kur ne kur pasakoma ir lėgo): parvažiava nusėdėrbės ligu vels parvažiavo išsipurvinęs lyg velnias;
- d) nors ir ne visai vietoj, bet reikia paminėti, kad sangrąžinė bendratis baigiasi ne -tis, o tėis / -tīs (lyg bk turėtų -ties), pvz.: keltėis / keltīs keltis, darboutėis / darbūtīs darbuotis (čia žemaičiai eina išvien su latviais plg. la. celties, darboties);
- e) -u nuosekliai vartojamas nekirčiuotoje daugiskaitos kilmininko galūnėje, kuri kirčiuota tariama -ū, -ūn arba -ūm, plg.: vīru, pėrštu, šarku, žemiu / žiemiu, klietiu / kliečiu, torgu / turgu, karaliu ir vākū (vākūm / vākūm), mergū (mergūn / mergūm), žuoliū (žuoliūn / žuoliūm), akiū (akiūn / akiūm), sūnū (sūnūn / sūnūm); įsidėmėtina, kad atitinkama vienaskaitos galininko galūnė yra -o, nors tai prieštarauja beveik visiems istorinės fonetikos dėsniams, sakoma važiou i torgo važiuoja į turgų, tor vėina (vīna) sūno turi vieną sūnų, ons sakies matės karalio jis sakėsi matęs karalių;
- f) tik su -u (ne -o!) visada tariama vyriškųjų daiktavardžių, būdvardžių ir įvardžių daugiskaitos galininko galūnė -us (net jeigu bk yra -uos): torem dėdelē gerus vākus turime labai gerus vaikus, ons kiaurā liūb juosēs puo tus vėsuokius turgus jis nuolatos jodavosi po tuos visokius turgus, varīs ėš kėima obagus šėkdamus, vuo patis dėdeliausius turtus kriausēs varydavo elgetas iš kiemo be pasigailėjimo, o patys didžiausius turtus kraudavosi, anus aš gerā pažīsto žaltē paskotėnē juos (anuos) aš gerai pažįstu žalčiai (nenaudėliai) paskutiniai;
- g) -o = bk. -ų (vietoj laukiamo -u) dar turi tariamosios nuosakos trečiasis asmuo: gauto gautų, nuorieto norėtų, parvažiouto parvažiuotų (labai dažnai sakoma ir gautom, nuorietom, parvažioutom, kartais gautū, nuorietū, parvažiūtū, net kartais gautūm, nuorietūm, parvažiūtūm);
- h) prie galinių šlyja prielinksniuose ir atitinkamuose priešdėliuose nu, pri nuosekliai tariami -i, -u: privažiava pri vartu privažiavo prie vartų, nulėpa nu kalna nulipo nuo kalno (plg. § 8); rytinėse dounininkų šnektose (apie Akmenę, Mažeikius, Viekšnius ir kt.) jie ištariami ir kituose prielinksniuose bei priešdėliuose: išlėpa iš ratu išlipo iš ratų, susitėka su driaugās susitiko su draugais ir pan.; prie jų šlyja sangrąžos afiksas, pvz.: pasisoka unt numū pasisuko į namų pusę (kad tai naujas reiškinys, rodo tokie priešdėlių vediniai, kaip ėžgama išgama, velnė ėšnara velnio išnara (toks nestiprus keiksmas), ožlėiknė Užlieknė (kaimas), oštrėns užtrinas (toks valgis)). Rašant abejojamais (ir ypač iškilmingesniais) atvejais pirmenybė teiktina tradiciškesnėms formoms su o, ė (žinoma, jeigu nekliudo balsių asimiliacija ar koks kitas dėsnis).
- 5. Gerai įsidėmėtina, kad balsis -ė galūnėse atliepia ne tik bk. -i (pvz.: artė arti, gerė (būdv.) geri, šėrdės širdis). Šiaurinėse šnektose jis gali dar eiti vietoj bk -e, -ia (pvz.: vīrė vyre, kiaulė knės tas žemės kiaulė knisa tas žemes, jied žalės bolbės ėda (valgo) žalias bulves), nekirčiuotų -ė, -ę, -ią, -io (pvz.: kiaulė knės ton žemė kiaulė knisa tą žemę, vert sau i daržėnė žalė žuolė verčia sau į daržinę žalią žolę, bova ketorės mergės tamė ūkie ė nie vėina vaikė buvo keturios samdinės tame ūkyje ir nė vieno berno (vaikio)). Pietinėse dūnininkų šnektose taip (tikriau sakant maždaug -i) tariamas tik atviros galūnės balsis, atliepiantis nekirčiuotam bk -i: kuoke švīsi sauli nušvita! kokia šviesi saulė nušvito! (bet kiauli knis tan žeme, vert sau i daržine žale žuole, ied žales bulves ir t.t.). Vietomis labai seni šiaurės žemaičiai -e kiek anksčiau kada ne kada ištardavo tokiose formose, kaip valdže valdžia, ruopes (dgs. gal.) ropes, vadžes vadžias, bet dabar taip sakant begirdėti tik pačiais tarmės pakraščiais apie Luokę, Papilę, Klykolius.
- 6. Visi senieji šiaurės žemaičiai, išskyrus pačius pietinius paribius, taria balsį -o II linksniuotės vardažodžių vns. įnagininko galūnėje: gīven ons so to gero muotrėško ė dabar, so vėino ronko pėnkis liōb apgalies. Tai ypatybė, paveldėta iš labai žilos senovės, ir rašomojoje žemaičių kalboje turi būti išsaugota, nors jaunimas jau dažnai sako su ta gera muotrėška, su vėina ronka.
- 7. Ne visai vietoje, bet vis dėlto būtina pasakyti, kad labai turime būti atsargūs ne tik su galūnių, bet ir žodžių kamieno balsiais. Štai beveik visi tradicinės tarmės žemaičiai turi balsį a (o ne e) žodžių apošė (kai kur apōšė) epušė, drebulė, malagis melagis (ir maloutė / malūtė meluoti), smagėnis / smaginis smegenys, stabolie / stabulie (kartais stabolė) stebulė, kai kur mastovā mestuvai šaknyse, varduose Stapuons Steponas, Stapis, Stapūnė. Galimas ir priešingas santykis: Egnė Agnė, ekietės akėčios, Eleksėndra Aleksandras, Eldiuonė Aldona; daug kur šiaurės žemaičiai -e- vietoj -a- taria žodyje devė davė ir jo vediniuose (padevė, oždevė, uždevinīs). Tradicinės kalbos atstovai visuotinai vartoja tiktai priešdėlį ir prielinksnį par(-) vietoj bk per(-): paršuokau par tuora peršokau per tvorą, parvažiava tėi vuokītē par ton vėiškeli gal trijuos vėituos pervažiavo tie vokiečiai per tą vieškelį gal trijose vietose. Rašyti ir sakyti žemaitiškai *per(-) būtų didžiai netaisyklinga. Vietoj priešdėlių ne-, be-, te- labai plačiai sakoma na, ba-, ta-, pvz.: nažėnau, ar mums babūs tuo laika, ons mėnkā tagal darboutėis. Rašydami visur turėtume įsiklausyti į savo gimtinės senųjų žmonių kalbėseną.
- Pietinėse šnektose (kai kur ir toliau į šiaurę, pvz., apie Papilę) e- yra pavirtęs į a- visų žodžių absoliučioje pradžioje sakoma agli (aglė) eglė, ainu (aino) einu, asu (aso) esu, ažers ežeras ir t.t. Aukštaičiuose šis reiškinys labai paplitęs.
- 8. Gana painūs balsių -e- / -ė- (-i-), kartais ir -e- / -ė- (-i-) / -a- santykiai tam tikrose priesagose bei šiaip kamiengaliuose. Vietoj -e- nekirčiuojamoje pokirtinėje padėtyje daugumas žemaičių turi -ė- (-i-), pvz.: pėimėnėi piemeniui, pėimėni / pėimini piemenį, rodėnėi, rodėni / rudini, (v)ondėnėi, (v)ondėni / undini vandenį, smagėnis / smaginis, kopėta kupeta, luopėta lopeta, kastuvas, oudėga uodega. Vienu kitu atveju galimas ir priešingas santykis: kai kur žemaičiai sako brėzgels brizgilas, apynasris, eržels eržilas, spragels spragilas, vėiniouleka / viniouleka 11, dvīleka 12 , pasakoma net esels asilas. Matyt, iš -e- kildintinas ir daugelio šiaurinių žemaičių -ė-, ir aukštaičių -a- žodžiuose adėta adata, patėlā patalai; tikrai iš senovės paveldėtą balsį -e- (-ė-/-ie-) daugumas žemaičių turi mėnesio pavadinime vaseris / vasėris / vasieris vasaris.
- Tad, jeigu norime rašyti ir kalbėti tikra žemaičių kalba ir išvengti priemaišų, atėjusių ne iš gyvenimo, o iš knygų, būkime labai apdairūs.
- 4.2. Ilgieji balsiai
- § 13. Lietuvių bendrinės kalbos ilgųjų balsių rašyba gana sudėtinga. Žemaičių tarmėje (jeigu nekreipsime dėmesio į atskiras šnektas) šešiems trumpiesiems balsiams i, ė, e, a, o, u atliepia tiek pat ir maždaug tos pačios kokybės ilgųjų balsių. Vadinasi, ilgiesiems balsiams žymėti reikėtų irgi šešių raidžių. Paprasčiausiai ir aiškiausiai būtų, jeigu ilguosius balsius žymėtume kaip latviai tomis pačiomis trumpųjų balsių raidėmis, uždėdami ant jų ilgumą reiškiančius brūkšnius: ī, õ, ē, ā, ō, ū.
- Tačiau iškart buvo susidurta su problema: iki šiol daugumas spaustuvių turėdavo tik vieną brūkšniuotą raidę ū. Nori nenori teko verstis tuo, ką turime. Tad ilgajam balsiui i: iš pradžių buvo pasirinkta tradicinė raidė y, o vietoj kitų keturių ilgųjų ė:, o:, e:, a:, sekant Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos tradicija imti vartoti dviraidžiai ėė, oo, ee, aa. Pavyzdžiui: dūms dūmas, grūds grūdas, dūdas dūdos, jūks juokas, skūstė skųsti, grūstė grūsti, siūsk siųsk, ryts rytas, gyvs gyvas, šyns šienas, nyktė nykti, lystė lįsti, plyšt plyšta, gryš grįš, skėėstė skęsti, tėėstė tęsti, grėėžtė gręžti, koosnis kąsnis, žoosės žąsis, galoostė galąsti, droosos drąsus, sveeks sveikas, reek reikia, matee matei, teep / taap taip, kaap kaip (prieveiksmis, ne jungtukas!), vaaks vaikas, daakts daiktas, mataa matai.
- Kai tik tapo įmanoma sukurti specialias ilgųjų balsių raides õ, ē, ā, ō, geresnės spaustuvės ir žymesnieji žemaičių leidiniai perėjo prie šių rašmenų, pakeitusių daug kam akį rėžusius dviraidžius ėė, ee, aa, oo. Nuoseklumo sumetimais ir vietoj y pradėta rašyti ī, vadinas, rīts, gīvs, šīns, nīktė (jei netariama ninktė), plīš, grīš (jei netariama grinš), vāks, svēks, tēp, grōžts, skõst.
- Žinoma, spaustuvės, kurios neturi ir negali įsigyti naujųjų raidžių ī, õ, ē, ā, ō, ir toliau gali žemaitiškus tekstus spausdinti tradiciškai vartodamos y ir dviraidžius ėė, ee, aa, oo.
- § 14. Ypač atkreiptinas dėmesys, kad rašmenimis ā, ē (arba dviraidžiais aa, ee) būtina žymėti tuos garsus, kurie tariami vietoj bendrinės kalbos dvibalsių ai, ei. Jeigu juos žymėtume kaip ir trumpuosius, tai toks parašymas ne tik nerodys tikrojo tarimo, bet ir pagausins tekste vienodai rašomų skirtingų žodžio formų. O tai labai apsunkintų teksto skaitymą, pavyzdžiui, parašymas gera reikštų ne tik gera, gero, gerą, bet ir gerai, mata ne tik mato, bet ir matai. Pabrieža ne tik Pabrėža (vard.), Pabrėžą (gal.) bet ir Pabrėžai (naud.) ar Pabrėžai (kuopinis dgs. vard.). Taigi rašykime tik gerā (geraa) gerai, matā (mataa) matai, Pabriežā (Pabriežaa) Pabrėžai ir pan. O jeigu taip, paprastas nuoseklumas reikalauja skirti ilguosius balsius nuo trumpųjų ir visais kitais atvejais net jeigu jie atsitiktinai sutrumpėja nekirčiuotoje kai kurių šnektų pozicijoje: greta vāks (vaaks) vaikas rašysime vākā (vaakaa) vaikai, greta svēks (sveeks) sveikas, svēka (sveeka) sveika svēkata (sveekata) sveikata, šalia rēk (reek) reikia, rēkals (reekals) reikalas rēkalā (reekalaa)reikalai, rēkalau (reekalau) reikalauja ir t.t. (žr. dar § 16).
- § 15. Reikėtų nepamiršti, kad ir patys žemaičiai su dvibalsiais ai, ei elgiasi ne visur vienodai. Dauguma žemaičių dvibalsius ai, ei vienbalsina žodžio gale, pvz.: laukā laukai, kartās kartais, sėrgā sirgai, gražē gražiai, diedē dėdei, sakē sakei, žemaitē žemaičiai. Kamiene (išskyrus tvirtapradę priesagą -aitis, -ė, visada turinčią -ā- < -ai-) su dvibalsiais ai, ei elgiamasi įvairiose vietose labai nevienodai. Pačiuose žemaičių pietuose (apie Pagramantį, Skaudvilę, Raseinius) dvibalsiai čia išlaikomi. Vadinasi, ten juos ir rašysime pagal tarimą, t.y. vaiks vaikas, sveiks sveikas ir pan. Didžioji žemaičių dalis ai, ei šaknyje vienbalsina tik kai kuriuose žodžiuose, pvz.: dākts daiktas, vāks vaikas, vākščiuotė vaikščioti, ētė eiti, grēts greitas, lēstė leisti. svēks sveikas, rēk reikia. Intensyviausiai dvibalsiai ai, ei žodžio šaknyje vienbalsinami Endriejavo, Rietavo, Veiviržėnų, Judrėnų, Kvėdarnos, Švėkšnos apylinkėse šiose vietose ai, ei sveiki išlieka tik viename kitame žodyje. Taigi čia tariama: kālis kailis, rāšos raišas, vāpuos vaiposi, nugāša nugaišo, sēlės seilės, kēktė keikti, pēk peikia, pēlis peilis. Beje, iš ai, ei kilę balsiai, ypač minėtame intensyvaus jų tarimo plote, yra pastebimai ilgesni negu kirčiuoti pailgėję a, e, kuriuos žemaičių tarmėje žymime viena raide. Todėl tose šnekose ir rašte skirsis tokie lyg ir supanašėję žodžiai kaip bada bado ir bāda baido, laka lako ir lāka laiko, basos basas ir bāsos baisus.
- Ir dar. Nereikia užmiršti, kad žemaičių ilgieji ā, ē gali būti kilęs ne tik iš ai, ei. Jį, pavyzdžiui, turi jaustukas ā, žodžiai knābuotė knebinėti, bantzāgis juostinis pjūklas, mēsa mėsa, pavardė Dēmonts, neretai pasakomos būsimojo laiko lytys gīvēs gyvens, pasēs pasens, sta kamieno formos sēst sensta, gēst (kartais gest), ypač dažnai drēso drįstu, drēs drįsta.
- § 16. Kaip jau užsiminta § 14, balsių ilgumą žodžio kamiene reikia žymėti ir tada, kai atitinkamose šnekose tie ilgieji balsiai tam tikrose pozicijose sutrumpėja. Tai pasakytina ne tik apie ā, ē, bet ir apie kitus balsius. Jeigu tariame ir rašome ilgąją balsę žodžiuose vīrs vyras, vīra vyro, tai taip rašysime ir žodžiuose vīroks vyrukas, vīrelis (ar vīrielis) vyrelis, nors balsis ir būtų sutrumpėję. Jeigu rašome gīvs gyvas, gīva gyva taip pat rašytina ir gīven gyvena, gīvenėms gyvenimas, ūkis. Kiti pavyzdžiai: būri būrį : būrīs būrys : būrelē būreliai, grūds grūdas : grūdalē grūdukai, kūjātis plaktukas, kōsnis kąsnis : kōsnelis (kūsnielis) kąsnelis: kōsnuotė (kūsnuotė) kramtyti.
- § 17. Laikydamiesi šio principo, vienodai turėtume elgtis ir su bendrinės kalbos o, ė atliepiniais. Visi žemaičiai tuos balsius dvibalsina žodžio kamiene ir kirčiuotoje galūnėje, pvz.: bruolis brolis, muotina motina, pjuovė pjovė, tuoks toks, bluogs blogas, merguos mergos, geruos geros, tievs tėvas, lietos lėtas, bieg bėga, diek dėk, garbie garbė, drebies drebės. Taip juos reikėtų rašyti ir prieškirtiniuose skiemenyse, nors juose ilgieji balsiai kartais gali būti nesudvibalsinti ir tariami kaip trumpieji o, ė. Tad rašome stuovietė stovėti, bluogam blogam, buobelė bobelė, siedietė sėdėti, vielībs vėlyvas, nors ir tartume stovietė, blogam, bobelė, sėdietė, vėlībs. Dėl tų pačių motyvų rašytina ir vuo o (jungtukas ir jaustukas), puo po, dielkuo kodėl, viel vėl (dėl pastarojo žodžio plg. vielēk vėl, vėl gi).
- Bet gerai įsidėmėkime: tik trumpąsias balses rašome tuose žodžiuose, kurie tarmėje niekada netariami su ilgaisiais balsiais. Dažniausiai taip tariame ir turime rašyti įvairias dalelytes ir jungtukus: ka kai, kad, ta tai, tad, je, jė jei, jegu (jego) jeigu, kap kaip (tik jungtukas!), ne nei (parejė ne šavės, ne dainiavės parėjo nieko nepešęs, parein ne šiuoks, ne tuoks kap pėkts, kap pavargės pareina nei šioks, nei toks kaip piktas, kaip pavargęs). Kita vertus, netikėti gali būti ir būtinai žymėtini balsių ilgumai. Štai ilgasis ā ar supriešakėjęs jo variantas ē, õ girdimas ir todėl turi būti rašomas įvardžiuotinėse formose gerāsis, žalēsis (žalõsis), tam tikrose daugelio šiaurinių žemaičių sangrąžinio esamojo ir būsimojo laiko veiksmažodžio 3 asmens ir liepiamosios nuosakos 2 asmens galūnėje: nešās nešasi, dousēs / dūsēs duosis, nagraudinkēs nesigraudink. Atskirai minėtinas nē, tariamas su ilguoju ē, kai kas nors kategoriškai neigiama: nē, aš tėkrā tėn navažiouso, gali muni sokapuotė. Ilgasis ē kur ne kur gali susidaryti ir sutraukus du trumpuosius balsius plg. ylakiškių aš tėkrā nēso (< neeso) tėn bovės. Galimi ir įvairūs stilistiniai balsių pailginimai geri autoriai turėtų juos pastebėti ir žymėti. Štai šiaip sakom ak to velnė!, ak to žaltī!, bet kartais gali būti sušukta āk to gīvatė! kas taip parašys, klaidos tikrai nepadarys, jeigu tik balsio ilgumas bus stilistiškai motyvuotas.
- Galimi ir kiti balsių ilgumo, arba kiekybės skirtumai. Štai skoliniai brūds brudas, nešvarumas, Jūzė Juzė (moters vardas) beveik visur Žemaičiuose turi ilgąjį ū; su ilguoju ī tariami ne tik, matyt, neseniai atėję žodžiai cīrops / sīrops cirupas, gīrā svarsčiai, pričīna priekabė (plg. zanavykų pričinė), tručīzna nuodai, arklīdės arklidės, varīklis variklis, bet ir neabejotini veldiniai kībintė kibinti, slīdos slidus (slīdos kap ungurīs). Neretai pasitaiko išoriškai lyg ir nemotyvuotas pokirtinis ī: klausīms klausimas, pluonīms smilkinys plg. dar vardus Albīns, Jeruonīms, Jostīns / Justīns.
- Dėl būsimojo laiko 3 asmens balsio ilgumo žr. § 31.
- § 18. Kaip matyti, žemaičių rašybai nereikalingos nosinės balsės. Svarbiausi motyvai būtų šie:
- 1. Nosinius balsius žemaičiai jau seniai tik fakultatyviai beištaria pro nosį, bet ir tada jie būna aiškūs mišriųjų dvigarsių balsis +n variantai (pvz., varniškių žodis žonsės gali būti ištartas kaip ž§sės, raseiniškiai vietoj kan sakai greitai kalbėdami kartais taria k sakai). Bet tokiems atsitiktiniams garsams specialių raidžių tikrai nereikia. O rašyti nosines raides ten, kur jas turime bendrinėje kalboje, nėra jokio pamato, jeigu nuosekliai laikomės fonetinio balsių rašybos principo.
- 2. Vietoj nosinių balsių žodžio kamiene žemaičių tarmė turi įvairius kitus garsus. Pavyzdžiui, vietoj bendrinės kalbos nosinių balsių ą, ę žemaičiai turi net keleriopus skirtingus atliepinius. Pagal jų ištarimą atskirose vietose rašysime taip: a) žansis žąsis, kansti kąsti, skensti skęsti, švensts švęstas (Eržvilkas, Viduklė, Šiluva, Kelmė, Tauragė ; čia, kaip ir prūsų kalboje, išlaikyti senieji baltų dvigarsiai); b) žonsės, dronsos drąsus, skėnstė, švėnsts švęstas (Kvėdarna, Varniai, Tverai, Luokė, Telšiai ); c) žōsės, grōžts grąžtas, skõstė, švõstė švęsti (Kretingos, Kulių, Endriejavo, Plungės, Mažeikių apylinkės); d) žousės, kousnis kąsnis, skėistė, grėižtė gręžti (Darbėnai, Skuodas, Papilė, Akmenė ).
- 3. Nekirčiuotose galūnėse nosiniai balsiai žemaičių tarmėje yra labai seniai sutrumpėję. Vadinasi, rašytina: kalna kalną, bluoga blogą, gatvė gatvę (pietinėse šnektose gatve) , nakti naktį, vīru vyrų, medo medų, laukto lauktų, dėrbės dirbęs (pietuose dirbes).
- Dėl prielinksnio į atitikmens ir jo rašybos žr. § 12.4c.
- 4. Kirčiuotus galūnės nosinius balsius (dažniausiai toks būna -ų dgs. kilmininke) galima žymėti paprasčiausiai turimomis ilgosiomis raidėmis, pvz.: darbū darbų, šakū šakų, Telšiū Telšių, Šiauliū Šiaulių, bluogū blogų, kū ką, šī šį. Tose šnektose, kur galūnės tariamos dar su priebalsiu -n ar -m, taip ir rašome: darbūn / darbūm darbų, šakūn / šakūm šakų, vākūn / vākūm vaikų ilgasis -ū čia paliktinas todėl kadangi tie -ūn / -ūm turi ryškų ilgąjį balsį ir net toje pačioje šnektoje gali laisvai kaitytis su grynu ar nosiniu -ū. Kai balsio ilgumas ne toks ryškus, rašome tiesiog dėrbėn dirbę, banešon benešą, skaiton skaitą, kon ką, šin ton šį tą, anon dėina aną dieną, vėskon anėi pasakėn ėr ėšėjėn viską jie pasakę ir išėję. Apskritai kirčiuotose galūnėse dažniausiai nosiniams balsiams atliepia tokie pat garsai kaip kamiene, bet taip būna ne visada: pvz., galūnės gali būti išlaikiusios -n, kurio kamiene nebėra (plg. plungiškių grōžts grąžtas, kōstė kąsti ir kon sakā ką sakai), arba šiaip savotiškai pakitusios (plg. Kretingos ir Mažeikių šnektų kū sakā ką sakai šalia grōžts, kōstė).
- 5. Priebalsiai
- Priebalsių rašyba žemaičių tarmėje nėra tokia kebli kaip balsių jiems vartojamos tos pačios bendrinės kalbos raidės. Tačiau į vieną kitą žemaičių tarmės priebalsių ypatybę reikėtų atkreipti dėmesį.
- § 19. Priebalsiams dažniau negu balsiams taikytinas morfologinis principas, kuris reikalauja tas pačias žodžio dalis rašyti vienodai neatsižvelgiant į jų tarimo skirtumus. Vadinasi, priebalsių supanašėjimo atvejų rašte nežymėsime, pvz.: darbs darbas (nors dažniausiai tariame darps) vargs vargas, dėrbsio dirbsiu, rūgštīnės, ėšgėrstė išgirsti, ožsegtė užsegti, šaukdams šaukdamas, mesčiuo mesčiau.
- § 20. Skardieji priebalsiai, atsidūrę žodžio gale, neduslėja, todėl rašoma, pvz.: aug auga, ded deda, smėrd smirdi baub baubia zīz zyzia ūž ūžia, triukšmauja.
- § 21. Iš tradicijos priebalsių minkštumas prieš užpakalinės eilės balsius žymimas raide i, pvz.: bliuovė bliovė, liorbis / liurbis liurbis, griūtė griūti, ramiau, karviu karvių, peliū pelių, triošiou triušiui. Taip pat žymėsime ir tuos kai kurių žemaičių minkštai tariamus priebalsius, kurie bendrinėje kalboje paprastai būna kieti, pvz.: kriautė krauti, kriautovė krautuvė, sriaunos sraunus, driaugs draugas, driungs drungnas, sriotas srutos. Žinoma, šnektose pasitaiko ir priešingų dalykų į juos taip pat reikia atsižvelgti, pvz.: ruogsuotė riogsoti, trūbs triūba, dūda, grautė griauti.
- Būtinai žemaičiams reikalingas ženklas laisvajam priebalsių minkštumui žymėti. Visi žemaičiai jį turi minėtame velnio pavadinime velns arba vels, gana gausiuose skolintuose tikriniuose ir bendriniuose daiktavardžiuose: Alpuons Alfonsas, Al’busė maloninė Albinos lytis, polka polka, salka mansarda, pietinėse šnektose minkštasis l (vietomis ir kiti šio tipo priebalsiai) nuosekliai vartojami žodžio gale: gal gali, galima, gul guli, mīl myli (žr. dar § 12). Šį priebalsių požymį paprasčiausia, matyt, žymėti įprastiniu ar kiek stilizuotu (siauresniu) apostrofu, kurio gali prireikti ne tik čia paminėtais atvejais (plg. anam jau būs kaput jam jau bus galas, usigeidė važioutė i tus Mažėikius i kvit užsigeidė važiuoti į tuos Mažeikius ir tiek, tėkros kloika, nu tuos mamas batarint tikras kvaiša, pasak tos mamos).
- § 22. Visur, kur tariami, rašytini pridėtiniai ar įterptiniai priebalsiai, pavyzdžiui, v, j žodžio pradžioje (Vuonė Ona, vuobelie obelis, vuožkelė ožkelė, jied ėda, jiemė ėmė, jem ima), n žodžio viduje (bažninčė bažnyčia, melninčė malūnas, kninga knygos, ninktė nykti, žanintėis tuoktis), kai kurie kiti priebalsiai ir žodžio pradžioje, ir viduryje (vagorklos agurkas, jimbliuotė imlioti, pajimblos paimlus, gabus, krėkštuols krištolas).
- § 23. Atsargiai vartotinos raidės f, ch, h. Mat tomis raidėmis žymimi priebalsiai į lietuvių kalbą atėjo visai neseniai ir pasitaiko tik tarptautiniuose žodžiuose ar šiaip naujuose skoliniuose. Žemaičiai vietoj f, ch beveik visada turi garsus p, k, g: pabrėks fabrikas, šuoperis / šuopierios šoferis, graps grafas, pormuons / purmuons furmonas; vežikas, Pėliksis Feliksas, Alpuons Alfonsas, karaktuorios charakteris, makanėks mechanikas, kuligans chuliganas; h senuose skoliniuose apskritai netariamas (pvz., armuonėjė < harmonija armonika, ektars hektaras), naujuose (veikiausiai atklydusiuose per rusų kalbą) keičiamas į g: bogalteris buhalteris, gerbs herbas, gimnos himnas. Seniai tarmėje įsitvirtinusius žodžius taip ir reikėtų rašyti. Bet padėtis nėra visai paprasta.
- Pirmiausia negalima pamiršti gana dažnų jaustukų su f: fi, fui, net fidivaliau sako, matyt, visi žemaičiai. Visuotinai prigijusi ferma savo kelionėse po Žemaičius nė karto nesame girdėję tariant taisyklingai *perma; iš vokiečių ar žydų priklydęs šaunumo prieveiksmis yra tik fėinē, feinē ar fainei. Pietiniai žemaičiai, kaip ir daugumas suvalkiečių, su f sako ir kai kuriuos kitus germanizmus, pvz.: federes spyruoklinės akėčios, fieleris apsirikimas. Išlieka tas garsas ir naujesniuose varduose: sakoma Fortunats Fortunatas, Fortis (ar Fuortis) Fortunato trumpinys. Vargu ar kas fiziką pavadintų *pizika; beveik neįmanoma rimtai pasakyti *pizinis lavėnėms Taigi pati tarmė tą f yra pasisavinusi pasisavinusi taip tvirtai, kad kartais jis pasakomas ir ten, kur nereikėtų: afalcinā apelsinai, folka polka, fudra pudra. Šios juokingos klaidos rodo, kad naujasis priebalsis jau suvokiamas kaip labai garbingas (madingesniu žodžiu prestižinis) garsas. Tad kovoti su juo galėtų nebent kokie donkichotai.O jei priimame patį garsą, nėra kaip atsisakyti ir jam skirtos raidės. Taigi f ne tik galima, bet ir reikia rašyti. Jeigu kam kalbamasis garsas vis dar svetimas, niekas juk nedraudžia daryti kaip senovės žemaičiai darydavo: jie to f tikrai netardavo, bet savo raštuose vis tiek rašydavo. Net ne taip seniai vienam iš mūsų senas žemaitis yra aiškinęs, kad F f vadinasi ėp ir tik vardu ir prašymu tesiskiria nuo raidės P p, vadinamos pė! Tas ėp net į tautosaką yra pakliuvęs: viename Užgavėnių vengro recepte patariama gerti vitamina zet, kor pri žemės met, vitamina ėp, kor ont vėršaus lėp.
- Kebliau yra su ch ir h. Šie garsai labai sunkiai prigyja, o h apskritai galima išgirsti nebent jaustukuose aha, ohohō, kur jis yra tik mechaniškas dviejų balsių sandūros (hiato) užkamšalas: fonologiškai tokie žodžiai suvokiami kaip aa, ooō. mėgdžiojant juoką kartais pasigirsta ir ch (cha-cha-chā), bet tik kaip silpnesnis k variantas, o ne atskiras priebalsis. Visi bent kiek prigiję skoliniai vietoj ch gauna k: kemėkalā chemikalai, kliuorkalkės chlorkalkės, kinins chininas
- Tai ką daryti šiais atvejais?
- Manytume taip. Jeigu jau imsime rašyti f, nėra kaip atsisakyti ir jo bičiulių ch ir h. Tų priebalsių mums verkiant prireiks, kai tik ryšimės žemaitiškai kalbėti ir rašyti ne tik apie kaimo gyvenimą, bet ir aukštesnius dalykus: mokslą, meną, filosofiją. Literatūros dalykus svarstydami neišvengsime Homero vardo nejaugi jis žemaitiškai turės skambėti *Omers ar (surusintai!) *Gomers? Ar pamatę sužemaitintą lytį *Ėgėlis (ar visai sudarkytą *Gėgėlis) lengvai suprasime, kad turimas galvoj Hegelis? Vargu ar būtų gera, jeigu harmonija skambėtų kaip armuonėjė ir niekuo nesiskirtų nuo armonikos pavadinimo. Buityje nesunku išsisukti ir be ch, bet žemaitiškai rimtai svarstydami muzikos dalyku kažin ar norėsime sakyti Baka kuoralā net akiai mielesni atrodo Bacha chuoralā. Orioje kalboje nemalonūs būtų ir visokie netikėti homonimai: komiškai skamba kalva sakoma vietoj chalvos, keresos (kaip didžio estų šachmatininko Kereso pavardė!) vietoj chereso (toks ispanų vynas).
- Taigi norėdami žemaitiškai kalbėti ir rašyti apie viską, be f, ch, h, matyt, neišsiversime. Vengdami jų tik ribotume savo tikrosios gimtosios kalbos galimybes, o gera yra tik ta kalba, kuria galima be pašalinių atspalvių pasakyti kiekvieną mintį, kiekvieną jausmą. Visai nemalonu, kai du žemaičiai, ką tik gražiai pajuokavę žemaitiškai, pereina prie skurdžios bendrinės kalbos, kai tik ima svarstyti kokį mokslo ar meno dalyką Bet vartoti f, ch, h, kaip jau sakėm, reikia su saiku ir protu: juk net bendrinė kalba turi ne chroniką, o kroniką, ne harmoniką, o armoniką, ne Francūziją, o Prancūziją. Žemaičių kalboje tokių žodžių rasis kur kas daugiau.
- § 24. Atkreiptinas dėmesys į priebalsius č, dž. Juos žemaičiai vartoja rečiau negu bendrinė kalba ar kitos tarmės. Vietoj č, dž tam tikrose žodžių formose tariami priebalsiai t, d. Tačiau ir patys žemaičiai su tais garsais elgiasi nevienodai. Rytinėje Žemaitijos dalyje (Viekšniai, Mažeikiai, Luokė, Telšiai, Užventis, Varniai, Kvėdarna, Tauragė) vietoj č, dž būna t, d tik prieš e tipo balsius (kilusius iš sen. *ja), pvz.: jautē jaučiai, žaltē žalčiai, žemaitē žemaičiai, svetems svečiams, vuokītēs vokiečiais, žuodē žodžiai, gaidems gaidžiams, medēs medžiais, bet jaučiou / jaučiū jaučiui, žalčiū žalčių, žemaičiu žemaičių, gaidžiū gaidžių, medžius medžius. Šiaurės vakarų žemaičių šnektose (Skuodas, Mosėdis, Salantai, Kretinga, Palanga, Plungė vadinamieji Pajūrio žemaičiai) č, dž vartojami dar rečiau, pavyzdžiui, jeigu nors viena linksnio forma turi t, d, visose formose tariami tik t, d arba t, d, pvz.: žaltė žalčio, žuodė žodžio, žaltiou žalčiui, žuodiou žodžiui, žaltems žalčiams, žuodems žodžiams, žaltius žalčius, žuodius žodžius, žemaitė žemaičio, žemaitiou žemaičiui, žemaitē žemaičiai, žemaitiu žemaičių, žemaitems žemaičiams, žemaitius žemaičius ir t.t.
- Rašyti reikia taip, kaip tariama ten, iš kur kilęs autorius. Tik neturėtume užmiršti, kad veiksmažodžių formos gali būti tariamos be afrikatų net ten, kur vardažodžiai jas tebeturi, plg. mažeikiškių matiau ,mačiau, pasigīdiau pasigydžiau, ar ėsi matiusi?! ar esi mačiusi?! ir medžiou medžiui, žuodžiou žodžiui.
- Patiems pietiniams ir pietrytiniams žemaičiams, kurių kalbos sistema jau kiek apirusi, reikėtų laikytis tradicinės vartosenos, kurią čia maždaug apibūdinome. Labai nežemaitiškai ir pretenzingai skamba, pvz., perdortė plaučē, nešaudīk žuodžēs (žuodžeis), mandresnių jaunikaičių pasakomi vietoj pardortė plautē perdurti plaučiai, nešaudīk žuodēs (žuodeis) nešaudyk žodžiais, rašant tokių dalykų reikia saugotis kaip ugnies.
- § 25. Baigdami priebalsių apžvalgą, norėtume atkreipti akis į dar vieną kitą mažmožį.
- 1. Įsidėmėtini j, v, kurie žodžio gale visada tariami kaip neskiemeniniai -i, -u: sakoma tvatėi tvatija, smarkiai muša, vei arba vėi veja, dieu dėvi, siou siuva, stuou stovi. Jeigu tokių žodžių formose prieš balsinę galūnę nuosekliai pasirodo j, v, juos taip rašysime ir žodžio gale: pagal tvatėjo, tvatėji (tvatiji), tv rašytina ir tvatėj, pagal vejo ar vėjo vej / vėj, pagal dievo dėviu, dievi diev, pagal siovo, siovi (siuvi) siov, pagal stuovio (stuovo), stuovi stuov ir t.t. Tik gerbdami nelabai nuoseklią bendrinės kalbos tradiciją išimtį, matyt, darysime, įvardžių tu ir savęs naudininkui tau, sau, nors ir čia puikiausiai galėtumėm rašyti tav, sav (ypač turėdami galvoje neretas gretimines formas tavėi, savėi).
- Jeigu nėra morfologinių kaitų su aiškiais j, v, rašomi tik -i, -u, pvz.: artėi arti, nomėi namie, namo, tuolėi toli, koriou kuriuo; pro kur, padėinesiou padieniui, paskou paskui, patakiou patakiui.
- 2. Priebalsius reikia rašyti arba nerašyti taip, kaip iš tikrųjų yra atitinkamoje vietoje. Jeigu senieji žmonės sakydavo žvaizdie žvaigždė be -g-, taip turėtume tarti bei rašyti ir dabar; jeigu žodyje lapkrėstis / lapkristis lapkritys, lapkričio mėnuo yra -s-, to priebalsio nedera atsisakyti. Jeigu sakoma kliebīs glėbys, kumstė kumštis, solptė čiulpti, jokiu būdu negalima savotiškesnių jų garsų keisti kitais: tokie keitimai tik mažintų tarmės savitumą. Labai atidūs būkime visokiems garsų svyravimams pačioje žemaičių kalboje: vienur, pavyzdžiui, sakoma kestės neštuvai kitur kestės, vienur pleksnė kitur plekšnė, vienur pleštekė peteliškė kitur pleštėkie, dar kitur plestėkie. Visų tų atvejų neįmanoma čia surašyti neapsiriksime, jeigu visada stengsimės rašyti taip, kaip šnekama mūsų gimtinėje, o ne apskritai Žemaičiuose ar šiaip Lietuvoje.
- 6. Keli morfologijos mažmožiai
- Nepretenduojant į išsamų žemaičių morfologijos aprašymą, šiame skyrelyje norima atkreipti dėmesį į vieną kitą ryškesnę žemaičių morfologijos ypatybę, neužmirštiną rašant žemaitiškai.
- § 26. Žemaičių tarmėje ryškiai apnykusios yra daiktavardžio ketvirtoji ir penktoji linksniuotės. Visi ketvirtosios linksniuotės daugiskaitos ir kai kurie vienaskaitos linksniai turi pirmosios linksniuotės galūnes, pvz.: sūnā sūnus, torgā turgūs, pėitā / pītā pietūs, sūnams sūnums, torgams turgums, pėitams / pītams pietums, sūnās sūnumis, so sūno su sūnumi (pgl. pirmosios linksniuotės vīrā vyrai, vīrams, vīrās vyrais, so vīro su vyru). Penktoji linksniuotė beveik ištisai perėjusi į trečiąją, pvz.: seserėis / seserīs sesers, šonėis / šunīs šuns, seserėi / seserī (ir seserē) seseriai, šonėi / šunī / šuniū šuniui (plg. trečiosios linksniuotės akėis / akīs akies, akėi / akī / akē akiai).
- § 27. Turi pakitimų ir būdvardis. Rašant reikėtų vengti būdvardžio bevardės giminės formų tokių kaip gera, linksma, gražu, ramu ir pan. Mat žemaičių tarmėje bevardė giminė beveik visai išnykusi (išskyrus žodžius šėlt šilta, šalt šalta, kartais karšt karšta) ir pakeičiama prieveiksmiais arba (kai kalbama apie orą ar paros laiką) moteriškosios giminės būdvardžiais, pvz.: kāp gražē (=gražiai) kaip gražu, vėsor tēp ramē (=ramiai) visur taip ramu, mon tėn bova gerā man ten buvo gerai, šėndėin graži šiandien gražu, jau tomsi (=tamsi) jau tamsu. Būdvardžiams artimi gimininiai įvardžiai bevardę giminę keičia į vyriškąją, pvz.: tas īr grīnė viejē tai gryni vėjai, tas vėskas mon senē žėnuoms visa tai seniai žinoma. Kaip matyti, prie tokio suvyriškėjusio įvardžio derinamas ir dalyvis.
- Antrosios linksniuotės būdvardžių (galūnė -us) išlikęs tik vienaskaitos vardininkas, pvz.: līgos lygus, gražos gražus, saldos saldus visi kiti linksniai perėję į pirmąją linksniuotę. Todėl ir rašyti reikėtų, pavyzdžiui, līgė / līge lygaus, saldi saldų, gražė gražūs, saldė saldūs (plg. pirmosios linksniuotės žalė / žale žalio, žali žalią, žalė žali).
- Gerai reikėtų prisiminti šiauriniams žemaičiams būdingas kai kurias įvardžiuotinių būdvardžių (ir kitų šios rūšies vardažodžių) vyriškosios giminės formas: vns. naud. geroujou / gerūjū, vns. viet. geramõjė / geramõjie (jokiu būdu ne *gerajamė!), dgs. vard. gerõjė / gerõjē, dgs. naud. gerõsėms / gerīsims. Ne vienas šias formas esame primiršę ir linkstame keisti knyginėmis, nors žemaičiams jos visai svetimos. Būkime atidūs ir įvardžiuotinių žodžių vartosenai: žemaičių sakinyje jos būna ypač reguliarios tai susiję su tolėliau aptariamu šios tarmės sakinio konkretumu (žr. § 34 tt.).
- § 28. Daugumas žemaičių (išskyrus pietryčių kampą apie Pagramantį, Eržvilką ) vietoj įvardžių jis, ji vartoja ans / ons jis, ana ji. Tokia šaknis yra išlaikoma visuose linksniuose, pvz.: anuo jo, anam jam, anėi / anī jie, anū jų, anėms / anims jiems ir t.t.
- Pabrėžtina, kad įvardžiai, ypač asmeniniai yra ne tik puikiai išlaikę, bet ir savitai sustiprinę dviskaitą. Štai šiaurinėms šnektoms būdingas tradicinis asmeninių įvardžių dviskaitos linksniavimas:
- V. vedo, ved(v)ė, jodo, jod(v)ė, anodo, anėd(v)ė
- K. vedoms, ved(v)ėms, jodoms, jod(v)ėms, anodoms, anėd(v)ėms
- N. vedom, ved(v)ėm, jodom, jod(v)ėm, anodom, anėd(v)ėm
- G. vedo, ved(v)ė, jodo, jod(v)ė, anodo, anėd(v)ė
- Įn. vedom, ved(v)ėm, jodom, jod(v)ėm, anodom, anėd(v)ėm
- Formos vartojamos nuosekliai, kai kalbama apie du asmenis, daugiskaita anksčiau tiesiog buvo neįmanoma. Mes važiousem, kai važiuoti rengiasi tik du asmenys, galėjo pasakyti tik žemaitiškai pramokęs kitatautis šiaip visada buvo sakoma vedo važiousiav, vedo važiousva, kuo jodo nuorėtav? (kuo jūs nuorėt? būtų nukreipta bent į tris žmones ar apskritai į neapibrėžtą visumą). Pietinės šnektos vietoj vedo, ved(v)ė jau, matyt, gana seniai turi modo, modvė / mudu, mudvi formas, naujai pasidarytas pagal mums, mūsų pavyzdį arba tiesiog pasiimtas iš gretimų aukštaičių. Dabar jos gana sparčiai plinta į šiaurę ir į vakarus.
- § 29. Pažymėtina, kad žemaičių tarmėje visai išnykusi antroji veiksmažodžių asmenuotė ji yra perėjusi į pirmąją. Taigi žemaičiai veiksmažodžius tikėti, mylėti, sėdėti (II asmenuotė) asmenuoja visiškaitaip pat kaip ir vežti (I asmenuotė), pvz.:
- Vienaskaita
- 1. tėko (tėkio), mīlo (mīlio), siedo, vežo; vežous / vežūs
- 2. tėki (tiki), mīli, siedi, veži (vėži); vežīs
- 3. tėk, mīl (mīl), sied, vež; vežas / vežās
- Daugiskaita
- 1. tėkam (tėkem), mīlam (mīlem), siedam, vežam; vežamuos
- 2. tėkat (tėkėt / tėket), mīlat (mīlėt), siedat, vežat; vežaties
- Atskirai norėtume atkreipti akis į sangrąžinių formų daugiskaitos pirmojo asmens galūnę. Beveik visur Žemaičiuose ji baigiasi ne -mies (taip turėtų būti, jeigu ši galūnė būtų ta pati kaip aukštaičių), o -muos! Jaunimas jau pasako ir vežamies, bet tai aiški knyginė naujovė.
- Čia prisimintini ir gražūs seniai išnykusio atematinio asmenavimo pėdsakai: lėikt / līkt lieka, mėigt / mīgt miega, daug kur eit / ēt eina, skaust skauda, gīst gieda.
- § 30. Įdomiai elgiamasi su būtuoju dažniniu laiku. Daugumas žemaičių, ypač vakaruose ir šiaurėje, vietoj įprastinio bendrinės kalbos būtojo dažninio laiko vartoja savotišką konstrukciją: pagalbinį veiksmažodį liuob / lioub / liūb / liōb su bendratimi arba būsimuoju laiku, pvz.: liuob dėrbtė dirbdavo, lioub gers gerdavo, liūb kratīs kratydavo, liōb šuoktė, liōb dainioutė, liōb i Skouda nuvažioutė šokdavo, dainuodavo, į Skuodą nuvažiuodavo. Tarmės pakraščiuose gali būti vartojamas pagalbinis veiksmažodis su normaliu bendrinės kalbos būtuoju dažniniu laiku, pvz.: liōb kībindavuom kibindavome, liūb darīdāva darydavo. Tarmei labai būdinga tai, kad vienoks ar kitoks būtasis dažninis laikas sakomas tik pirmojoje pasakojimo frazėje toliau jį pakeičia būsimojo laiko formos, pvz.: Ėr muotrėškas lioub gertė. Anuos ēs kamė i kuokės dėrvas, pasėjims posbotelki, sosėsies, otėniesės ė gers (Darbėnai) Ir moterys gerdavo. Jos eis kur į kokias dirvas, pasiims pusbutelį, susisės, utinėsis ir gers. Tai labai patogu ir rašytiniams tekstams, nes leidžia išvengti įkyraus dvižodžių lyčių kartojimo.
- § 31. Pabrėžtina, kad būsimojo laiko trečiasis asmuo išlaiko bendraties balsio ilgumą ir priegaidę: pagal gītė gyti, lītė lyti, būtė būti, pūtė pūti sakoma gīs, līs, būs, pūs. Todėl būtinai rašytina, pvz., Kas būs, kas nebūs (nabūs), bet žemaitis nepražūs (napražūs).
- Verta dėmesio ir tariamoji nuosaka. Jos 3 asmens ypatumus jau minėjome (žr. § 12.4.g) dabar norėtume atkreipti akis ir į kitas formas. Šiaurinėse šnektose tradicinis šios nuosakos asmenavimas atrodo taip:
- Vienaskaita
- 1a. doučiuo / doutiuo, važioučiuo / važioutiuo; neščiuos / neštiuos
- 2a. doutomi /doutumi, važioutomi / važioutumi; neštomīs / neštumīs
- 3a. douto / doutom, važiouto / važioutom; neštomės / neštomēs
- Daugiskaita
- 1 a. doutomem, važioutomem; neštomemuos
- 2 a. doutomėt, važioutomėt; neštomėties / neštumities
- Ypač įsidėmėtinas vienaskaitos 1 asmuo, nes dabar jo galūnė arba naujai trumpinama (doučio, važioučio), arba tiesiog paimama iš knygų (doučiau, važioučiau). Rašomajai vartosenai geriausiai tinka oresnės ilgosios lytys (su uo).
- § 32. Žemaičiai palyginti labai gerai yra išlaikę dviskaitą. Žinoma, tai turėtų atsispindėti ir rašomame tekste. Visai gyvai tebevartojama veiksmažodžių dviskaita, bet ir įvardžių, net dalyvių dviskaita yra pakankamai ryški ir stipri, pvz.: vedo ētav mudu einame, vedvė keikav, keikavuos mudvi keikiame, keikiamės, jodo ētatav judu einate, jodvė keikatav, keikatavuos (kai kur keikataus) judvi keikiate, keikiatės, daug rečiau: do lito du litus, du litai, do vyro du vyrus, du vyrai, dvė gražė mergė dvi gražios mergaitės (gražias mergaites), do geroujo vāko du geruosius vaikus, du gerieji vaikai, vedo abodo esav tėn bovosio mudu abudu esame ten buvę. Kiek dažniau vardažodžio dviskaita pasakoma galininko reikšme: toro do lito, bet do litā nadėdelis pėnings.
- Kadangi dviskaita visai neseniai pradėjusi nykti, visų vardažodžių daugiskaitos naudininkas ir įnagininkas vartojamas tiktai su -s: senoji karta sako tik tėms gerėms vākāms / tims gerims vakams, tuoms poikiuoms mergiems, so tuoms poikiuoms mergiems (pietuose: tums prakeiktums buobums, su tums prakeiktums buobums). Jaunimas, pradedąs nukandžioti -s, turėtų suprasti, kad kalbai tai jokio gražumo nesuteikia ir rodo tik nepagarbą tradicijai.
- Smulkiau apie įvardžių dviskaitą žr. § 28.
- § 33. Minėtinos kai kurios savaip vartojamos ir mėgstamos priesagos -alis, -ė (tai ne mažybinė priesaga, o reiškia daikto ar asmens tam tikrą didinimą, stiprinimą, pvz.: kalnalis gerokas kalnas, krūmalis krūmas, miškalis miškas, trobalė troba, Butkalė Butkutė, Jocalė Jucytė); -ikė (pvz.: mergikė mergytė, mergikė, Gerulikė Gerulytė, Petkikė Petkutė, Vaškikė Vaškytė), -ūtis, -uitis (dažniausiai ja reiškiamos paauglių pavardės, pvz.: Kaminskūtis < Kaminskis, Kazragūtis < Kazragis, Girdenuitis < Girdenis, Pabrėžuitis < Pabrėža).
- Labai skatintume žemaitiškai rašant vengti merginų pavardžių priesagų, visiškai svetimų tarmei. Gal būti Botkalė, Gedgaudalė, Raudalė jau tikrai daug kam skamba šiurkštokai, bet juk puikiausiai galime sakyti Botkātė, Gedgaudātė, Raudātė ar Butkiki, Gedgaudiki, Raudiki, žiūrint iš kur esame kilę. Žemaitiškame tekste visokios Butkutės, Gedgaudaitės, Raudytės atrodo tikri svetimkūniai. Turėtume vengti ir vyrų pavardžių bei vardų modernizuotų formų neužmiršti, kad Grabauskas, Jonauskas, Kaminskas žemaitiškai vadinami tik Grabauskis, Juonauskis, Kaminskis, kad čia yra tik vardai Jūzaps / Jūzops ar Jozis / Juzis (kartais Jozė), Kazimiers / Kazīmiers ar Kazė, Ontuons / Untuons ar Ontė (ret. Antanis), Prončėškos / Prančiškus ar Pranis, Stapuons ar Stapis, Stanisluovs ar Stasis Knyginiai variantai tegu lieka bendrinei vartosenai mes, žemaičiai, laikykimės savų tradicijų.
- 7. Sintaksės bei leksikos bruožai
- Žemaičių sintaksė yra bene prasčiausiai ištirta sritis. Todėl suprantama iš jos tik vienas kitas patarimas rašant žemaitiškai.
- § 34. Pažymėtina, jog žemaičių sakinyje konkrečiau negu kitose tarmėse nusakoma veiksmo situacija, laikas, veikslas. Įrodymas galėtų būti gyvai vartojamas tarpiniai veiksmažodžių veikslas, sudaromas dažniausiai prie nepriešdėlinio veiksmažodžio pridedant nublukusios reikšmės priešdėlius žemėn, šalin, lauk, lygiai, kietai, artie ir pan., pvz.: motrėškelė mėršt žemėn (žemien, i žemė), moterėlė miršta (ir numirs), Botkos moš sava buoba žemėn bobą muša (užmuštinai), kert kuojė žemėn kerta koją (nukirstinai), plieš drabužius šalėn plėšia drabužius (veikiausiai liks nuogas), lop tou (ton) donti lauk traukia tą dantį (taip traukia, kad tikrai ištrauks), važiou mama i torgo jem ė moni (muni) līgē važiuoja mama į turgų imasi (pasiima) ir mane, darīk tas doris (duris) kėitā uždaryk duris (visai), jiedo to douna ė kondo sūrė artėi valgau duoną ir užkandu sūrio. Visi tokio pobūdžio sakiniai su tokiomis tarpinėmis veikslo formomis rodo, kad veiksmas dar nėra įvykęs, bet artėja prie ribos, prie neišvengiamos pabaigos. Taigi žemaičiai (ypač patys šiauriniai) turi trinarę veikslo sistemą: skiria ne tik eigos ir įvykio, bet ir kaip čia paprastai pasakius? įvyksiantį veikslą.
- Tradicinės tarmės sintaksei ypač daug konkretumo suteikia nuoseklus vadinamųjų atliktinių laikų vartojimas. Čia sakiniai ons važiava ir ons īr važiavės, ons nuvažiava ir ons īr bovės nuvažiavės skiriami tiesiog kategoriškai. Jeigu praeities veiksmo padariniai akivaizdūs ir dabar, tiesiog neįmanoma vartoti paprasto būtojo laiko. Tokia pat kategoriška ir vad. atpasakojamoji nuosaka: žmogus, perpasakodamas iš kitų girdėtus dalykus, visas paprastąsias veiksmažodžių lytis keičia atitinkamais dalyviais: saka, ka ėr ons esos bovės pas anus nuvažiavės sako, kad ir jis esąs buvęs pas juos nuvažiavęs, anėi tėn aiškõnė, ka tas Juonis esos kap ė tuoks nevėspruotielis jie ten aiškinę, kad tas Jonas esąs kaip ir toks kvailiukas. Seniau tokia dalyvine kalba Žemaičiuose būdavo sekamos ištisos pasakos: Karaliaus sūnos bovės ėšejės i vagis. Ėšejės tatā i svieta; einos einos sutinkos tuoki pati. Tas pėili paruodos, ė tas paruodos. Ta tas Juons, tas karaliaus sūnos, ė sakos: Ō, tėkros vīrs besos! Einav abodo linksmiau ė drōsiau būs!. Paskaitykime kad ir Simono Daukanto pasakas!
- Minėtinas ir dar vienas žemaičių veiksmažodžio bruožas, gražiai pastebėtas didžiojo mūsų fiziko A. Jucio. Jeigu kas nors yra buvę anksčiau, bet kalbėjimo metu jau nebeegzistuoja ar ateity nebeegzistuos, žemaičiai veiksmažodį būtinai sako su priešdėline dalelyte be- (ba-, variantai: b-, bi-) = bk be- : a benuori tuo alaus? (pirma norėjai), mon tas seniausē nabrūp (kadaise rūpėjo), nebibūs i nebrēks (dabar dar yra) taip pasiekiama didelio kalbos tikslumo ir taupumo.
- § 35. Konkretesnis, labiau diferencijuotas ir kai kurių prielinksnių vartojimas. Žemaičių tarmėje prielinksnis ant gali eiti sakinyje ne tik su galininku ar naudininku. Ir dažniausiai reikšminiai skirtumai yra akivaizdūs. Štai, pavyzdžiui, ant su kilmininku reiškia kryptį, t.y. atsako į klausimą kur? (pvz.: varnas topas ont stuogū varnos tupiasi ant stogų), o su įnagininku vietą, t. y. kame? (pvz.: varnas top ont stuogās varnos tupi ant stogo). Panašiai yra su prielinksniais po, už, pvz.: katėns lend puo stala katinas (katė) lenda po stalu, bet katėns top puo stalo katinas (katė) guli po stalu, vāks ēn ož truobuos vaikas eina už trobos (kilmininku reiškiama kryptis), bet vāks stuov ož truobā vaikas stovi už trobos (naudininku reiškiama vieta). Prielinksnis pas žemaičių tarmėje kai kur (pietinėse šiaurės žemaičių šnektose, beveik visame dūnininkų plote) vartojamas su kilmininku, pvz.: gīven pas Botkaus gyvena pas Butkaus, vėiš pas bruolė vieši pas brolį, ožēk pas mūsa užeik pas mūsų. Paskaitę S. Daukanto surinktų pasakų, galime lengvai įsitikinti, kad ypač savotiškai prielinksnius vartoja šiaurės vakarų žemaičiai (šiauriniai kretingiškiai): čia gali būti sakoma laksta kap ba galvā laksto kaip be galvos, mėigt ont truobā miega ant trobos, ėšejė ėš bažninčē išėjo iš bažnyčios ir pan. Visos šios konstrukcijos yra paveldėtos iš labai žilos senovės, todėl didžiai brangintinos.
- § 36. Mėgstama sakinį sukonkretinti tarinio jungtimi, kuri beveik nepraleidžiama ir dažniausiai būna sakinio gale, pvz.: ons dorns īr jis durnas, ta buoba must su kiaušēs īr ta boba tikriausiai su kiaušiniais (elgiasi labai vyriškai), ons jug tėkros žaltīs īr jis juk tikras žaltys.
- § 37. Dažnai pažyminys eina po pažymimojo žodžio, vardas beveik visada po pavardės, pvz.: žmuogau brongos žmogau brangus, a pažīsti tamsta Bružienė Marė? ar pažįsti tamsta Bružienę Marę?, veizo Kaubrīs Kazimiers baatētos žiūriu Kaubrys Kazimieras beateinąs, a nematē Ramuona Jūzapa? ar nematei Ramono Juozapo?.
- § 38. Žemaičių žodynas, kaip ir fonetika bei morfologija, gerokai skiriasi nuo aukštaičių. Yra nemažai žodžių, kurie visai nevartojami bendrinėje kalboje ir nelabai suprantami kitų tarmių atstovams, pvz.: atvarslai vadžios, bengti baigti (ir pabanga pabaiga, plg. Palonga svieta pabonga), brizgilas, brizgilai apynasris, builė (kuliškiuose, plungiškiuose) bulvė, cyrulis vieversys, kastinys (kastinis) valgis iš suplaktos grietinės, kestės (keštės) neštuvai, kiaušis kiaušinis, kinis guolis, kliokis žioplys, kramė šliužo (ekspr. ir žmogaus) galva, kr(i)upis rupūžė, kuisis (kuisys) ar kniuisis uodas, kušėti krutėti, judėti, kušinti liesti, judinti, ledžinga pačiūža, liozgis žioplas žmogus, liurkšti plepėti, luibis ištiža, luinaka (maždaug tas pats kaip liozgis ir luibis), miega aruodas, mietas kuolas, baslys, otrus jautrus, paslaugus, pėpis nerangus žmogus, pylė antis, pleštekė (plestekė) drugelis, peteliškė, plonymas smilkinys, pūrai žieminiai kviečiai, putralakė (menk.) veidas, slinkas tingus (ir slinkis tinginys, slinkauti tinginiauti, dykinėti), snopis vėpla, išsižiojėlis (ir snopinti žioplinti, snopinėti žioplinėti), staibis blauzda; dilbis, sulpti, sulpėti čiulpti, šešuolytis (šešuolėtis, kai kur šešoulis) šešėlis, tęvas laibas, trūtas (dalgio) pustyklė, tuškas čiulptukas, vėbra vėpla (dažnai su vietovardžiu Nemakščių vėbra), veplonas t.p., žagas stirta (plg. žads sulig žago, duovis sulig nago apie daug žadantį, bet šykštų žmogų), žambis žagrė, žardiena veja gyvuliams trumpam paleisti Kitą grupę sudaro žodžiai, kurie pažįstami ne tik žemaičiams, bet ir kitoms tarmėms, tačiau turi skirtingą, kartais net diametraliai priešingą reikšmę, pvz.: brėkšti žemaičiams temti, aukštaičiams aušti, grobai žem. žarnos, įvairus keistas, savotiškas, kampas lankas (kibiro, pakinktų), kriokti verkti, kūlis akmuo, malka krūva, pačiūžos slidės, pienė toks grybas (ūmėdė), plikas nuogas, posėdis pasisėdėjimas (plg.: puosiedis puobiegi dėrb daug sėdėjus reikės ir daug bėgioti), puikus gražus (daug kur visai neutralus žodis), rėkti (kiek padailintai) verkti, smagus sunkus (fizine prasme) (smagus maišas, bet sunkus galvosukis), snukis (sniukis) smakras, šykštus kietas, neįkandamas (apie maistą) (pvz.: kuoki šīkšti žaltīs ta mēsa! kokia kieta ta mėsa!), valktis mėšlų vežimas (ratai), žandas skruostas, veizėti žiūrėti, žygiai namų darbai, gyvulių liuoba. Kartais žodžiai atrodo maždaug tie patys, bet jų reikšmės, žiūrėk, ima kuriame nors derinyje ir išsiskiria. Štai aukštaičiai ir bulves, ir medelius sodina, o žemaičiai bulves sėja (taria sie), medelius diegia (taria dėig, dīg), nors šiaip veiksmažodžio sėti reikšmės beveik visada sutampa. Aukštaičiai griežtai skiria veiksmažodžius ėsti ir valgyti reikšmes žemaičių tradicinė tarmė turi tik ėsti. Tokių atvejų yra gana daug, bet plačiau prie jų sustoti negalėsime.
- Žodynas bene laisviausia kalbos sistemos dalis. Vis dėlto rašydami žemaičiai turi vengti tarmei visai svetimų, nors jaunimo gal jau ir vartojamų žodžių, nežemaitiškų žodžio reikšmių. Labai prastai skamba žemaičių (ypač šiaurės žemaičių) tekstuose visokie veidai, verkimai, smagūs pasišokimai ir visokios kitokios aukštaitybės, nors būtų tokios raiškios, kaip kokių dzūkų glušas ar poryti. Net lyg ir nekaltas pasakymas a nuori i snoki (snuki)? yra labai prastas, nes turbūt tiktai tikras boksininkas gali tiksliai į smakrą (žem. snukis, sniukis) pataikyti. Nevenkime tariamai šiurkščių žodžių: mūsų tikrosios gimtosios kalbos kontekste dažniausiai jie visai neutralūs į tai, kad koks nedidelės kultūros aukštaitis stebisi, kad mes ne verkiame, o kriokiame, kad veizime, o ne žiūrime, kad ėdame, o ne valgome mūsų visai neturi jaudinti. Tiesiog reikia įsidėti laikams į galvą, kad mūsoji kalbos vertybių sistema yra kiek kitokia, bet nė truputėlio ne prastesnė negu kitų tarmių ar kalbų. Niekada nebijokime ir nesidrovėkime būti patys savimi. Ir, jeigu kur suabejojame, nevenkime į didįjį Lietuvių kalbos žodyną, į V. Vitkausko Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyną, į Lietuvių kalbos atlasą žvilgterėti. Nesigraibykime svetimų dalykų, bet ir savų neišsižadėkime!
- § 39. Žemaičių tarmėje yra gana daug ekspresyvių, sodrių žodžių neigiamam, ironiškam vertinimui, kvailinimui. Ypač įdomiai čia žaidžiama net pačių paprasčiausių žodžių perkeltinėmis reikšmėmis. Bet plačiau svarstyti šiuos dalykus reikėtų jau kito pobūdžio darbuose.
- 8. Žemaičių abėcėlė
- § 40. Taigi mūsų aprašytą žemaičių abėcėlę sudaro šios 32 raidės:
- A a [ā], Ā ā [ėlguojė ā], B b [bė], C c [cė], Č č [čė], D d [dė], E e [ē], Ē ē [ėlguojė ē], Ė ė [õ], Õ õ [ėlguojė õ], F f [ėf], G g [gė, gie], H h [hā], I i [ī],
- Ī ī [ėlguojė ī], J j [jot], K k [kā] , L l [ėl], M m [ėm], N n [ėn], O o [ō], Ō ō [ėlguojė ō], P p [pė], R r [ėr], S s [ės], Š š [ėš], T t [tė], U u [ū],
- Ū ū [ėlguojė ū], V v [vė], Z z [zė, zet], Ž ž [žė, žet]
- Pastabos
- 1. Atskiriems garsams dar vartojami junginiai (digrafai) ch, dz, dž, ie, uo; priebalsių minkštumas prieš užpakalinius balsius (a, ā, o, ō, u, ū, uo) žymiamas raide i, žodžio gale ir prieš kietuosius priebalsius apostrofu ().
- 2. Jeigu spaustuvė neturi raidžių daugeliui ilgųjų balsių, jas galima keisti junginiais aa, ee, ėė, oo; ilgoji ī tokiais atvejais rašoma kaip y.
- 3. Mokslinio ar šiaip informacinio pobūdžio tekstuose gali būti vartojamos ir kitos lotyniškųjų abėcėlių raidės.
- Rašybos pavyzdžiai:
- PROZA. PASAKOJIMAI
- ŠIAURĖS ŽEMAIČIAI
- Keliuonė i Šiaulius
- Senuosės žemaitės pasėpasakuojėms
- Kap aš atsėmėno ton keliuonė i Šiaulius, moni šiorpolē nukrata. Važiavuom važiavuom dvė dėinė ėr bamaž dvė naktė, tik par patė tomsa pas žmuonis prisėglausdamis, ėr vės kelē, vės laukā, gėrės, kėimā ėr miestalē, jog kad dabar bėški jog būtom galiejė privažioutė ar Ringa, ar ėr pati Tieva švėntōji. Ėr kuoki tatā žīgi rēkiejė pakeltė vuo vės par ton bjaurībė gaidi! Jė, jė, nalabāsis kap kėrs i aki mona Kazės Pronceliou ėr pagadėna kažėkon. Vākūkštelis klīkė klīkė dvė nedielė, ėr šin tvieriem ėr ton tvieriem, jau karštis bova ont vėsuos galvelės ontšuokės. Ėr tvėlkītus siemėnis tvieriem, ėr šalavėjuoms mazguojiem, kas kon tik pasakė, kas kon tik ėšmanė Nieka nagelbiejė! Tad sakau sūnou: Ēkiav, Kazēli, nedieliuos dėina pri prabaštelė, jog ons vės daugiau ėšmana.
- Nuejiev. Daug žmuoniūm balaukon, basiedi. Bet pasėsekė ėr vedom priētė. Papasakuojiev, kāp atsėtėka. Vuo prabaštelis saka: Jodo, saka, nieka kėta naėštaisīsėtav, rēk jodom važiuotė i Šiaulius, tėn īr dėdelis akiūm daktars, je, saka, ons kon padarīs, ta padarīs. Batvarstīdamis, saka, bi kon prasėmanė, jūs, saka, tik vāka galėt apjakintė ėr nalaiminga vėsam omžiou padarītė! Tēp mon šėrdelė soskauda ėš tuokė žmuogaus tuokius žuodius bagėrdont, ka sakau: Važiuokiav, Kazēli, ėr tėik. Žėnuoms, ons ne šiuo ne tuo, tik, saka, kaštous. Če pati nasenē pasėrinka, tėik pakasīnuoms ėšlēduom, če, saka, apėnt vuo prabaštelis saka: Vuo kad vāks obago lėks, kor anon kėši?! Tēp tatā ėr sotariem važioutė. Dabar prabaštelis prisėvedė Kazė pri sėinas, kor bova tuoks ėšbraižīts puopierios prilėpīts, če, saka, tazgaties vėsė mūsa gobernėjės kelē īr pažīmietė, ėr pradiejė ruodītė, koriou rēks važioutė, isakė kartkartiems ėr palēda nomėi. Rīta meta onkstėi sosėkruoviem vežėma, prisėrėšuom dėdeliausi regzti vėina so duobėlās, kėta so šėino ėr isėdiejiem avėžūm arklems, ėr savėi pajiestėis: ėr mēsuos, svėista, ėr dounas, ėr medaus, ėr vagorklu vėskuo kap rēkint.
- Važiavuom par Plungė i Telšius vuo tatā tas tad ruods īr miests! Paskou pasokuom ont Trīškiu, vuo kėtūm nagalio baatmintė, dėdlē majednė vardā. Važioujem tik, važioujem ėr privažiavuom tuoki keli: platos, kėits, vuo ėš abėjūm posiu kap žonsėmis nutopdīts. Naėškėntiejau, lėpau pasėveizietė. Nē, tatā svieta muonā: kūlātē kalkēs nuteliavuotė ėr sodiedliuotė kap gers dākts, vėina kor mažesni ėšsėruoviau ėr isėdiejau i vežėma, ka torietiuo kon žmuonims paruodītė. Lekam lekam lekam tik kažėkas tuokė marga karti jiemė ėr ožšava ož akiūm. Sostuojiem nē, kor bavažiousi, kad nalēd. Veizam veizam tik akis ėšpūtėn, kas če tuoks naregiets pariedīms Nē!.. Dėiva galībė!.. veizam, vuo miests lauko balekons. Vėins kažėkas baisos puo pėrmo šnīpšdams, prunkšdams so tuokēs dūmās, kāp to ėr nasodegi! Vuo kėtė botā, kėts ož kėta dailē sosėkėbė, kad lek, kad lek kap patrakė!.. Kazēli! šauko. Nabier mūsa daktara, so sava boto ėšliekė lauko, jog nabipasėginsi. Vuo če arklē jiemė baidītėis. Vākūkštelis klīk kap nuplėkės, tik pri Dėiva varda šaukamuos, kon kėta badarīsi. Tatā pripoulė tuoks žmuogelios, padiejė arklius sotromdītė, maišus anims ont galvūm ontmetės, vuo paskou saka vedom: Nabėjuokėtaus: miests kap bovės pasėlėka, če tik tuoki mašėna, kor laksta ėr žmuonis važiuo. Ėr tamīsta, ruokou, je teks pri daktara pasėlėktė, galiesi so anou grinžtė nuors lig Mažeikiu. Nē, sakau aš anam, tagol monėi geriau ronka nukert, vuo aš so bieso nasosėdieso. Pamėslīk tik, žmuogau, lėptė i tuoki vežėma, kor pats nalabāsis trauk! Na biesos trauk, ruokou ons, vuo gars. Jė, sakau anam, kumet kas īr matės, kad gars bota pajodintom, ėr kumet kas īr matės, kad gars so dūmās ėr so ognė sosėmaišės kriuoktom švėlptom kap pasiotės? Če, ruokou ons, īr gelžėnis kels. Vuo aš atriežiau anam: Tagol sau būn ėr auksėnis, vuo kad načīsta sīla trauk aiškē matītė! Joukas vėsė aplinkou Tuokėi dabar žmuonis natėkielē pasėdarė. Tad nusėspjuoviau ėr jiemiau tērautėis aple ton daktara akiūm. Vėskon poikiausē tas duors žmuogelios bažėnos. Pasiūlė er gaspada pri savės, tik kon, saka, žmuonis ėšvažiavė, kor pri anūm stuoviejė, pri tuo patėis daktara bovė atvažiavė: mergelē anūm stėklėnė akelė idiejės, gražiausė mielėna akelė nieks, saka, naatskėrs nu kėtuos Tagol, sakau, nuors stėklėnė īded, bi tik gerā matītom
- Tatā pri anuo ėr nuvažiavuom. Kazė daržėnalie pri arkliūm nakuojė, vuo vedo so Proncelio truobuo, baltuo luovelie. Ėr anuo muotrėškuojė cūdu cūdus aple ton daktara pasakuojė. Rīta meta kieliem, pasėvalgiem, ėr nūvedė tas žmuogelios pri tuo cūdauna daktara. Noms anuo dėdliausis, mūrā, balts, natuolėi bažninčės. Vuo ta Šiauliūm bažninčė, vākāli, tuoki dėdelė, so tuokio aukšto buokšto, tor būtė, kėtuos tuokiuos nier. Nē nē je i ton buokšta isėkartomi, ronkelės tik ėškeltomi ėr pati Pondėivali ož kuojeliu sočioptomi Gražībės!..
- Vuo pri tuo daktara žmuoniūm grūstėnuos, bet vėsė ėš eiluos, dailē. Priejiem ėr mes. Veiziejė veiziejė ons mūsa mažėleli so vėsuokiuoms nuočīnuoms, ėr patomsie, ėr švėisuo, ėr paskiau saka: Dar vėsā napagadėnuot, tik pasiotosi oždegėma vākūkšteliou ivariet. Ak žmuonis, žmuonis, kumet jūs praregiesėt! Ėr atsėdūksiejė, mėzerėjė brongos. Vuo paskou dėdlē barė, pamuoksla tazgaties tuoki pasakė: kuoki tatā esonti brongėnībė akis ėr kāp nagal bi kon prasėmanios pri akiūm dietė. Ėr lėipė dvė nedielė pasėlėktė, pagīdīso, ruokou.
- Kazė nuvažiava nomėi, vuo aš tatā ėr žmuoniejaus puo Šiaulius: kas dėina pas daktara pasakas so lėguonās bokšto bokšto kėik prisėklausiau, puo bažninčė, puo torgo dėdlē vėsor ciekaunē bova.
- Ėr pagīdė mūsa Pronceli! Tatā daktars, tad ruods daktars ba vėina gala daktars!
- 1912
- Čiurlionienė-Kymantaitė S. Raštai. V.: Vaga, 1988. T. 3. P.369371.
- Skuodas
- Vuo kuokėi kėta karta bova vakarelē! Liōbam parētė par dėina rugius rinkė, prūdė nusiprausem, pavalgīsem večerė, kad i dėdlē nuvargosės liōbam būtė, bet sobatuos vakara skubiesem i špėžarnė apsivėlktė geriesni sijuona. Lieksem i alkierio pasiveizietė, a strainės atruoduom. Susibiegsem vėsas i krūva i dumsem i vakarieli. Pėrms šuokis liōb būs puolkelė. Šuok tou puolkelė dėdlē mitrē. Pas didiūsius gaspaduorius bova tuos vėitas daugiau, vuo pas mažažemius tuos vėitas mažā, kelės puoras isīsok, i ka benuoriesi šuoktė, jau mīniuo kuojės. Paskiau šuokuom valca, vingerka, krakaviaka, juonkėli, kadrīlio, icki picki i vėsuokius kėtuokius. Paskutinis šuokis liōb būs suktinis. Ka jau užgrajīs suktini, žėnuosem, ka rēk rėkioutėis unt numū. Ka mozėkontā išēs pakūrintė, liōbam ētė ratelius. Vuo kuokėi bova vakarelē!
- Vuo dabā krekėna už duntu, vuo jau su kavalierēs laksta. Arba veiziek, ēn par kaima i vakarieli i nesoprasi, kas tėn ēn: a vaikis, a merga. So ėlgās plaukās, bet so kelniems, ligu i vaikis. Tēp i paliksi nesupratės. Vo tuos mergas viel maliavas stuoriausē usivariosės, plaukā vėinuos mielėnė, kėtuos žėlė, tretiuos kaštanavė, kad anas i vels tuokės atimto. I kad ēn i tus šuokius, kap dabā vadėn, vėsā vākā. Jug anėi i šuoktė kāp rēk dā nemuok. Alė vuo kuokėi tėi šuokē anū dabā besou! Anou dėina veizous i nesopronto, kū tėn anėi dėrb. Tomsi kāp mėnesėina, tomsiau kap pri mūsa žėbalėnės lėmpas. No, mėslėjo i kāp jūs tuokiuo tumsībie vėns kėta galėt iveizietė. Jė, šēp tēp isispėtrėjau, kad anėi stuov apsėkabėnė kap medē, bombas trėn i ne vėns, vuo ciels tozėns. Veizous, ligu i krot. Pakel vėina kuojė, pajodėn, so kėto kažikū kap prispaud pri grindū i patrėn. I tēp tatā anėi šuok, velnē. Ka mes liōbam šuoktė, žemė drebiejė. Vuo dabā pamėigt susistuojė i skėrstuos nomėi!
- Užrašė J. Pabrėža 1983 m. Skuode iš P. Šudikienės, 84 m.
- Žemaičių Kalvarija
- Mamas sesou bova kumiečiūs liōbo tėn tonkē nuēso jau dėrbtė, žėnau, kuoks kumiečiaus gīvenėms. No, tėn medė pastuoruojė. Miedi parveš, pavers iš mėška žaliūn šakūn; koknė ta ba duriu ikėš vėina gala šakuos, nusėlēs tas vėins gals, ė tēp ė kūrins. Puo ketorės šeimas vėinamė nomė būs, vo tuo šeimuo viel ne mažiau kāp puo dešimti, puo dvīlėka vākūkštiu. Vėsė basė kap šonātē, plėkė, a Jezus Marėjė! Kelnātiu kamė to rasi? Nē, kas siūs, a kelms? Tēp kap pondėivalē tuokėi su jupileliems ėr gan. Bindzė bindzė, bindzė bindzė su jopeliems ligo švėntuolelē tuokėi sau ė vakščiuos. Vuo jug dabar nu pat tuokė tėkrā! Žmuogos vuos vuos mažos gėmė tujau i kelnes, suvītor i vėsuokius sėlkus, i kapruonus, i neiluonus! Vuo toukart kas? Nukėrpa nūšokõnė kuokė skara, suvītōra kāp ožtrėna, dar soraišiuojė, pametė i luova ė nepasiusi. Kriuok kėik nuori nieks neveiziejė. Vo dabar ai ai ai! Vāks negal sukriuoktė pol bėn do aba ė so vėso šeimo! Pradiejė augtė jug ė viel: vėsuokēs vėsuokiausēs! Rēk vėsuokiu vitaminu, rēk tuo, rēk tuo! Vo a kėta karta reikiejė vitaminu? Toška! Ė tū tuškū, dā nie tū nebova. Avėkaili iškaiš, tujau ont karvės raga; iščīstīs, išgrondīs, ont tuo raga ontvītors, apvītors so siūlo ton avėlaili. Soskrabs, baisiausis gal meška dortė. Apšildīs šėltamė ondinie, pajudins, tujau pripėls kuokiuos nuoris tėn potras trauk vāks kāp pasiotės! Vo morza būs nutėžosi, žondā rauduonė ka jedri tararai! Vo dabar saldainē vėsuokė, kakavas, čėkoladā ī kap švėlpē vėsė, geltuonė, parbālė. Kažėn, musi, sakau, vitaminu bova daugiau. No, bet žėnā: mažūn didiuojė dalės ėšmėrė. Didiuojė dalės! Mona vīrs sakė: tėn Muosiedie bovės tuoks, turiejės a keturiuolėka vākūn. Nūmėrė vāks ne anėi kriuok, ne anėi gailės. Apriedė, pagoldė vākščiuo, joukas. No, saka, vuo dielkuo jums tēp ne iškado? Jė, saka, vo kor dingtomem, ka anėi nemėrto? Gerā, ka anėi tik mėršt. No, jego, žėnā, keturiuolėka vākūn īr (no, lai kėts ė didiesnis, bet jug īr ė smułkmies!), kėik tėn rēk jiestė! Jug jau tėn išvėrs viedrini katėla neužtenk niekāp! Jug anėi jiestė nuor ė nuor tuokėi. A tėn mēsuos būs kėik? Ėšvėrs kuokė marmalīnė čė pamarmalėj, čė viel nuor, čė pašarmalėj, čė viel nuor. No, ė šauk: kor rēktom dingtė, ka anėi nemėrto! Kāp anus berēkto ėšaugintė, kāp anus berēkto ėšmaitintė?
- Užrašė A. Girdenis, R. Kasparas ir J. Šiaulytė 1971 m. Plungės raj. Žemaičių Kalvarijos apyl. Gečaičių k. iš L. Šukienės, 70 m.
- Kretinga
- Gīvena vīrs so patė. Tas vīrs tonkē liōb sosėvuožaus ė vėn patē sakīs, kad ēso kartėis. Patē neblėka kontrībės vėina karta ė saka: Ēk pasioskės ė karkės, še ė ponti doudo. Vīrs pasėjiemė ton ponti ėr ėšejė. Puo kėik laika pati ēn ėiškuotė: jė, veiz jaujie po balkio ė kuoroliou anuos vīrs, jau nebgīvs. Baisiausē ėšsėgonda, ėšbiega mėlicėjės veizietė. Bēdama sotėka sosiedė ė vėskon papasakuojė. Vo ta muotrėška bova nelaba. Kap tiktā pati nuejė i miestali, ta sosiedė pamėslõjė, ka nebtor mēsuos: Ēso ė pasėvuogso tou tarpo. Nubiega, palėpa ont truobuos, atsėdarė šiepali, jem lašėniū paltis ė met ont žemės. Nūmetė, ruoduos, dvė, vuo tas numėrielis ė saka: Ėi, ošteks tau, palėk ė monėi. Ta sosiedė dėdlē ėsėgonda ka šuoks nu truobuos ont žemės! Aukštā bova ė nusėlaužė kuojė. Parēn pati so mėlicėjanto ė nusėgonda. Vīrs, tas bepruotis, gīvs kuoroliou ož pažastū pasėkabėnės. Vuo sosiedė nie pajodietė nebgal nu tū lašėniū. Matā, kāp vagims būn.
- Užrašė B. Kietelytė 1979 m. Kretingos raj. Imbarės k. iš A. Kietelienės, 76 m.
- PIETŲ ŽEMAIČIAI
- Šiauduva
- Basėvalkiuodams ėšalkau jiestė. Parejau nomī, ījejau i truoba, veizo lėntīnuo, pačiuo aukštuojuo, pūdelis! Niekāp nagalio dagautė. Pasėdiejau kriesla, pasėlėpau tik tik dagauno, al ėškeltė nagalio. Vuo nuoro paveizietė, kas anamė ī. Pasėstīpiau, pajiemiau ož krašta, lenko lenko puo bėškioka tik vuožt staiga pūdelis mon ont galvuos! Smetuons varv par ausis, par nuosė, vuo pūdelė tik šokės asluo rėtėniejēs. Ėšgėrdau kažėkas prīsienie tūpšt tūpšt so kuojuoms sodavė ė jau klėbėn doris. Mama ijēn, aš, dā ont kriesla bastuoviedams, veizo katėns smetuona balaižas. Čiopau šlūta ėš kerčiuos ė valī dūtė katėnū šaukdams: Nalabāsis ilėpa i lėntīna! Nuoriejau ėšgintė kad šuoka, kad spīrė pūdeli ont galvuos, smetuona ėšvertė, pūdeli sodaužė, moni pati aptaškė!. Katėns nierė par tarpdori porškesēs. Mama, pajiemosi skorli, moni šlūstė mīlūdama ė žadiejė dā ton katėna pašvėnstė ož smetuona ėšvertėma.
- Užrašė V. Grinaveckis 1957 m. Šilalės raj. Šiauduvos k. iš Z. Grinaveckio, 62 m. (žr. Lietuvių kalbos tarmės: Chrestomatija / Red. E. Grinaveckienė, K. Morkūnas. V.: Mintis, 1970. P.110).
- Užventis
- Muna baba pasakuojė: auguom biednā, vaikūn buva dešimt. Vuo žemis nedaug turiejuom, tik du decincinus. Kāp miri muna tievs, mama nie karvis nebgalieje iššerti. Ti kū tī vaikā jiedė? Vuo išmirkīs dūnas pluta vundinie, idies cukraus, paskiau suvīniuos vėskū i skurli, užriš su siūlu idūs tučka žinsti. Ali kuoki merga išaugau, tuokes tučkas bežinsdama: blauzas jūdmelenes buva, vuo pati stipri kap vaikis: pīmenis monės parėstė negaliejė. I dūdavaus kartu su anās kap velns po kaulinīčė. Visuokes štukas išgalvuodavuom: i prūdus maudītīs liūb lieksma, i karves i tuorpīnes liūb iginsma. Vuo mama muna didelē varga: jiemi tuorpes i veži, liūb pardūti i Varnius. Dirba puonū, ka vaikams unt dūnas užtektu. Atmenu, pasakuoje, ka puo darba puons i klaus: nu, Simanauskienė, ti kīk pati turi vaikūn? Ana sarmatijuos sakīti, ka tīk daug. Pasakiusi tik pinkis turinti. Puons i davi pinkis litus kuožnam vaikū puo lita. Tada ana baisē gailiejuos, kam nepasaki dešimt vaikūn turinti būtu gavusi dešimt litu.
- Užrašė I. Bagočiūtė 1991 m. Kelmės raj. Užvenčio mstl. iš A. Simanauskienės, 85 m.
- Tauragė
- Vīna sīki vīrams begerent, pritrūka alaus. Tievs i saka sava vaikui: Biek alaus. Nu, uo tas sūnus tieva i praša: Dūk piniga, tai parnešiu. Tievs jem vielei: Su pinigais kuožnas parneš, ale be pinigū muokiek parnešti. Nu, i daba parein tas vaiks, parneš uzbuona i pastata prīšais tieva. Tievs jau pils alu, ale žiūr, ka tas uzbuons tuščes. Valī barti vaika, kam neparneši alaus. Uo tas vaiks jūkes sau iš tieva i saka: Iš pilna kuožnas muokies isipilti, ale tu iš tušče muokiek.
- Nueje ciguons sīki i turgu. Uo ten žīds arbūzus pardavinieje. Ciguons pamislije, ka tuokī dideli, tai jau arkle kiaušinei būs. Nu, parsineši tuos arkle kiaušinius i numus, atsitūpi i per. Nu, mislij, vis tīk kas nuorens išsiris. Per per, jau i mienū, tas arbūzas pradieje pūti, uo kaip nieka nier, taip nier. Pagalvuojė ciguons, ka tas kiaušinis užperiets. Išeje i kīma i išmeti i krūmus. Uo krumūs zuikis tupieje. Tas nabagelis mat nusiganda i nubiega i miška. Ciguons pamislije, ka tai kumeliuks i pradieje šaukti: Kuzi kuzi, a sava muotīnas nepažīsti?
- Užrašė A. Augaitytė 1991 m. Tauragės raj. Kuisių k. iš N. Augaitienės, 90 m.
- Anglickis Stasīs
- TRUOBALĖ PRI OPĖS
- Vies truobalē čioprīna pašiaušė.
- Sens eso, kap latožis, nudrėbės par kuota.
- Metu peilē lig kraujė nugrondė pakauši
- Ož skuolas ėr ož dounas pasenosė plota.
- Jauno būdams aš pats ton truobalė pri opės
- Sokėrtau ėš velniuonėšku rōstu.
- Puo dėrvuonus aš akmėnis raustiau kap ruopės.
- Šēs laikās tuokė vėina akmens dešimtės ėšsėgōsto.
- Bova galės kap vondens ėr sekies ba vėina
- Merga vešlė dėdlē nuveiziejau par patė.
- Ėr nušvėta truobalės nurūkosės sėinas,
- Kad ana pėrma karta če kuojė pastatė.
- Biega opės. Čiorlena pruo gala truobalės.
- Lēduos vasaras, žėimas, pavasarē vešlė.
- Auga mėižiu auksėniu dėrvalės,
- Auga sūnā, dokteris rūga kap tešlas.
- Vuo kad pauga stėprībės nabova kor dietė.
- Vėsė akmėnis rautė nuoriejė, draskītė pliešėma.
- Vėsė truoba ėr patė, kap ouga ėšsėrposė, geidė torietė,
- Svėrna pėlna grūdū, vasaruojaus prikrauta kluojėma.
- Bat dėrvuonā jau bova vėsė ėšdraskītė,
- Ėr kap ruopės išraustītė akmėnis bova.
- Ėr nablėka žaliūkams sūnams, kon truobalie pri opės darītė,
- Ėr sapnā aple dėdėlė laimė kap dūmā pražova.
- Vėins, pražėlosi tieva truobalie palėkės,
- Ėšsėpluovė i pašali žemės par jūrės;
- Kėts, kap rodėni avėns, blaškītėis ožnėkės,
- Vīdams laimė apgaulė, i miesta ėškūrė.
- Vėins lėkau če, pasenės, solinkės.
- Riemou degėn ismegosi šuona.
- Vuo laukū, tėik laukū nugīventu aplinkou
- Vėsa žemė kaimīnu dėrvuonā!
- * * *
- Aš jums dar nieka nasakiau aple ton sala,
- Bornuos napradariau aple prižielosi karklīna.
- Veiziek tėn ontis nusklėndė i bala,
- Nukrimt kap velienas, nūmestas i ajerīna.
- Anuos tėn lėzdus neš ėš atlašiū ėr smėlgu
- Ėr vākus ont kiaušēs kanapietās per.
- Geltuonus, kap kiaušīnė, ontīčius ėšved naožėlga
- Anuos ėr galvas i maurouta vondėni lig dogna ner.
- Tėn tuoks tīliejėms, kelnės atsėraitės,
- Puo sėitovas, puo ėštakas, puo maurus braida;
- Tėn tuoks klegiejėms žėlvitēs apžielosiuos pašlaities
- Ėr tuoks tauškiejėms balsa ėš lonkuos i lonka svaida.
- Truobalė tėn, solinkosi i kopra,
- Puo tuopuolēs ėr puo klevās kap senė kiūta.
- Retā pruo soglaustas šakas auksėnēs pėrštās saulė papeš anuos čiopra,
- Retā padraska vies keporė ėš šiaudū ėr ėš kluosčiū pasiūta.
- Vākū tėn kopėtas puo kėima mietuos
- Ėr pelkės vondėns puo lītaus ėšdīkė taška.
- Gīvenėms tėn, kap tas šimtmietis sienis, ein ėš lieta,
- Vākā nu vondėns prisemtū pelkiu nabtaška.
- Aš jums dar nieka nasakiau aple torpīna,
- Aple tas aplatas, tas ganiavas, tas pėivas,
- Kor moskolingas ronkas kel i dongo ōžoulīnā,
- Kor žemīn klump baltās žėidās apkrautas ėivas.
- BUORUSEVĪČĀTĖ-ŠĖDLAUSKIENĖ Elėna
- Skėro mamā
- Lesiau meilės grūdus
- Aš ėš tamstas ronku
- Tonkē mon dar ruoduos,
- Stuovi vės pri longa
- Būdava, veizieso,
- Niekāp nasupraso,
- Lakstē kap kuoks viesols,
- Pīnē jouda kasa.
- Kumet pabalā tāp,
- Žingsnielis paėlsa?..
- Šėt ronkas kap ledā
- Kāp? Nabatsikelsi?!
- Tamstas nier ėr nier vės
- Kamė? Kāp tėn? Mama?!
- Nuvīst žīd viel gielės ,
- Longs omžems sutema
- DŽERVIENĖ Teklė
- Taks par rogius
- Kāp ton smėlti, kāp ton žuolė
- Šimtā kuoju mīnė, trīpė!
- Žemė, je gali, paskuolink
- Sava dėdėlė kontrībė.
- Ėr geroma duovėnuok mon
- Grīžtontiu skuolūm nalauktė.
- Kožd ė šnabžd rogē prinuokėn,
- Nažėnuojėn ėš kuo auga.
- Anėms narūp, kas daigėna,
- Viejūs napalūžtė muokė.
- Krės puo dalgēs vėina dėina,
- Tava meilės nasovuokėn.
- Liūdnos eilieraštis
- Lauks jau ėštoštiejės ėr ėšlīts.
- Joudvarniu būrē paviejou sklonda
- Kor, gerõjē žuodē, jūs paklīduot,
- Kuo i šėrdi kelė nabatrondat?
- Anon dabar lėngvē īr atrastė;
- Toštė tėn, kamė riuogsuojė kliūtis,
- Takā ba dīgliūm ėr seklės brastvas,
- Revā ožneštė, ožžielėn griūtis.
- Ėr pėktoma, ėr pavīda aš ožkeikiau
- Naėšlīskėt ėš sunkoma vakarīkštė.
- Laisvė kelē nomėi īr parētė.
- Grīžkėt tik, gerõjē mona, grīžkėt.
- Genīs Pranis
- ŽEMAIČIOU
- Tvėrčiau sospausk, žemaiti, ronkuo žombi
- ėr gėlė vaga ėšvarīk par sava šali,
- vuo tava žemės pūdīmu veliena rombi,
- būk tvėrts, tanapalaužėi tava galė.
- Ka ėšlek gervės, naktis praded šalčio dvelktė
- ėr golbē auksa konkalus padongie skombintė,
- tēp ėlgo rondās ėr tēp sunkē dvasiuo alktė,
- ėr vės nulēdus galva ētė paskou žombi.
- Tvėrčiau sospausk, žemaiti, ronkuo žombi
- ėr vaga ėšvarīk par vėsa žemė platė,
- gėliau ismeik nuoraga, dalgi linksmiau skombink,
- te vėsos sviets tavi ėr tava žemė mata.
- GĖRDĖNIS Aleksėndra
- Sēstont Albertou
- Kriuok a joukēs metā maun kap žaltē,
- I nemačīs čė ne kriuoksėna, ne jouks.
- Tik apsižvalgē vėiziek: jau plaukā baltė
- Kap cėdabros, kap tapaliu pouks.
- Ruoduos, kū tik buvuom mažė vākā
- Tuokėi mīlemė i tuokėi poikė
- Muotineliau! Vakar, tiktā vakar
- Lakstiem, laigiem paopēs kap zoikē.
- Ruoduos, nesenē vėsā palėkuom vīrā
- I nušuokuom muotinā nu skraita.
- Jaunīstelė, dielkuo to nuvītā,
- Dielkuo praliekē ir išnīkā tėik greit?
- Dā tebspind pastuogie mūsa dalgē,
- Dā i žumbis untā suvės naus,
- Jug i sieklu pūdīmā išalkõ
- Zars kap špuokā rudini nerėmaus.
- Šauk dar atsisoktė i tėi kalnelē,
- Nu katrū pakėltė i tuolėi liektė taisēs.
- Tėkrā šauk!.. Bet negriaudinkēs nerēk:
- Tiktā dėbėsis ir akminis nesēst.
- ŽEMAIČIŪSĖ
- Jug gerā, ka čė drōsiau varnu būrē
- Par umžius sukiniejēs unt alksnīnās,
- Ka tavi kėtēp čė vadėn, vuo sūrē
- Tėik skanē kvep pavasarēs i kvīnās,
- Ka niekumet čė nie geriausiou žmuogou
- Nie vėins itėktė par daug neimeigė:
- Čė viejē žiaurė dėdlē tonkē kriuokau
- Toupītė ipratėn i pėktoma, i meilė.
- Jug gerā, ka čė daugiau būn aiškoma,
- Ka kėtēp čė pagoud, net ne tēp mošās,
- Ka žuodē jūro atsidoud i skomb
- Ligu varėnē kamėnūsė unt ōšās,
- Kad anėi kap tėi alksnē neišnīkst,
- Ka laikuos kėitė, ėšdėdė i statė
- Jug gerā, kad apėntās i jaunīstė
- Pargrīžtam, metus svetėmus numetõ!
- KAZRAGIS Algėrds
- Pjaun ba peilė, dor ba īlas
- Vadėnous aš Vaškīs Ontė
- Prīšakie ba vėina dontė.
- Matuot patis, kuoks aš vaikis,
- Tuokiū retā pasėtaikīs:
- Platiū petiū, aukšta stuota,
- Čioprīnelė garbanuota
- Vuonės, Barbės ė Petruonės
- Kiaurā loptėis lioub diel monės.
- Babkuoms šierė, vīnās gėrdė,
- Ne vėina atvierė šėrdi.
- Aš nie krust, a nie ėš vėitas
- Sakė eso būda kėita.
- Tēp ė būtiuo omžio bėngės,
- Meilės bortu gal ėšvėngės,
- Jego ne ta auksaplaukė,
- Kor gīvenėma sojaukė.
- Anuos akis kap perkūnā
- Trėnkė mona vėsa kūna:
- Žondā bala, ausis kaita,
- Junto vėsa dūšė raituos
- Junto nabier Vaškė Ontės,
- Belėikt paėiškuotėis pontė,
- Ožsėnertė sau ont kakla
- Ėr ožbėngtė meilė akla.
- Dorni, dorni, viel galvuojo,
- Spiesi dar ožverstė kuojės.
- Prabavuok sosėpažintė,
- Prisėglaustė, apkabintė
- Prabavuojau. Atsėkondau
- Ožveliejė mon par spronda.
- Mažėlėkė, vuo kad diejė
- Gera posdėini goliejau.
- Puo tuo bova baisi gieda,
- No, bet anuos naregietė.
- Aš, bruolelē, nabgaliejau
- Tēp jau dėdėlē mīliejau.
- Anuos amats dontis trauktė.
- Nier kuo, mėslėjo, balauktė.
- Nuejau, aprėšėis žonda,
- Sosėgiedės, nusėgondės
- Pavardė?
- Aš Vaškīs Ontė,
- Atejau ėštrauktė dontė
- Gelžėis krasie pasvadėna,
- Mona galva atkragėna
- I anuos akis veiziejau
- Daugiau nieka nabnuoriejau.
- Kurioj vietoj jaučiat skausmą?
- Vėsor, daktarė brongiausė.
- Kurį trauksim? viel paklausė.
- Tou, kor prīšakie, pėrmiausē.
- No ėr traukė, no ėr ruovė,
- Aš kap veršis pjaunams bliuoviau.
- Nuoro anon viel regietė
- Ontra donti rēks pridietė
- Grētā borna Vaškė Ontės
- Par ton meilė lėks badontė.
- Pjaun ba peilė, dor ba īlas,
- Šėrdės kraujēs apsėpīlė.
- Vaikē, mergės, ratavuokėt,
- Kon darītė sogalvuokėt.
- Kobėlios Justīns
- KĀP RĒK VĖSKOU PADĖRBTĖ
- ka nuori Žemaitėjē padėrbtė,
- rēk turietė daug vondėnū
- ė nemažā žemės
- krūvas akmėnū
- rēk vėsor sovėlktė
- ė stombio žvīro arba smėltė
- ėlgus kelius ėšpėltė,
- rēk daug darbū ėšraustė,
- kalnū kalnaliu ėš žemės ėškeltė,
- ka par tas lonkas ė daubas
- biegtom opalē šaltė,
- ont vėskuo tuo kāp nuorintās
- ožtėmptė da turiesi žema dongo,
- paleistė sunkius debesis,
- ka eitom ė eitom vės rudini
- par Palonga
- bjaurē sunkē būs mon
- priželdintė vėsor tėik mėškū
- tumsiū eglīnu, švėisiū beržīnu ė mažū krūmaliu
- ė dā laukus keisto švėiso apšvėistė,
- uo kuokemė torgou rēks mon sulīgtė raistus,
- kvapus numū ė žemės,
- i džiūnontė šėina
- bėjau ė pamislītė, kāp rēks
- tėik muolė daubuos prikastė, išmintė,
- ėšdegtė tėik rauduonū plītu,
- ka ont kuožno kalnalio stuovietom
- puo maža bažnīčė,
- ak, anou dėina Valončios dā lėipė,
- rēk itaisītė anam Varnius
- ė vėsa vīskupīstė
- žmuogau, kamė to gausi tėik laika,
- ka tėlptom vėsė karā,
- dešimtimis marū
- ė sokėlėmā,
- jug šimtās kartu
- spies tavėm ožplaktė
- ė Kaunė pakartė
- kas apsakīs, kėik rēk vėitas,
- ka vėskas, kou dā padirbsi,
- sotėlptom
- ė žali žuolie, ė kraujė lašos,
- ė tas untā liūdnos žmuogos,
- kor stuov ont Bartovas tėlto
- Žemaitiu kapalē
- III
- A žvaizdie mirkčiuo, a deg dūšelė,
- a medės tomsuo žībčiuo akės vėlka,
- nie žėnkla kuokė, nie krīžiaus, nie takalė
- kāp jums, bruolelē, če mėiguotė ėlgo!
- Kāp švėit tėn mienou, kāp lapā blėzg,
- kāp šalts sėdabros ont šėrdėis jums varv,
- kāp suklink paukštis gīvs lėzdė,
- kas beatspies jūsa pavardės ė vardus?
- Par naktis vėinė, par dėinas vėinė
- nematuomė, nežėnuomė so šaknimis žemie,
- so laisvė ont kaklo, so muotinas pėino,
- so šaltuos smėltės saujeliems
- A gėrdat vėdurie naktėis, kāp žemė
- ėš mėrtėis keltėis vadėn?
- Nie žėnkla nier, nie krīžiaus, nie takelė,
- tad kāp mes pareisem ėš tėn?..
- KRĪŽEVIČĀTĖ Teklė
- Žemaitėšks pasėrokavėms
- Vuo kumet, mergelė brongi,
- Aš tavi turieso?
- Vuo kumet kap kvietka longė
- Pas monės žīdiesi?
- Vuo tumet, bernieli mona,
- Būsma kap balondē,
- Kumet ėšdrapakousi
- Diebesis padongie.
- Vuo tumet, kumet mienulie
- Rugelius pasiesi,
- Tumet aš tavi vėina
- Truopnē pamīlieso.
- Vuo kumet, mergelė mona,
- Vėnčiavuotė būsma?
- Vuo kumet veselė trīpsma
- Naujuo truobalie mūsa?
- Kumet ėš dongaus žvaizdieliu
- Vīna mon ėšspausi,
- Tumet tavi luocna vīra,
- Pri šėrdėis priglauso.
- MILEIKIENĖ Vuona
- Žemaitėška meilė
- Vuo pasakīk, a viel atėisi
- Suklīkos pėmpē ont dėrvuona
- Aš tau ronkelė viel ėštėiso
- Ė mūsa meilė būs na muonā.
- To mon sakīsi: Mīlo baisē
- Ė špuokā švėlpaus ont šakelės
- No, pasakīk, a viel atėisi,
- A gildītė apsėmuok šėrdelė?
- Jezminā pasklēs skani smuoka,
- Saulelė tūpsēs ož beržīna.
- Aš tavės laukso nusėkriuokusi,
- Darželie kvietka nusėskīnusi.
- Vuo kas par kelms ta meilė īra,
- Ka širdi bada kap so peilēs?
- Ba meilės šėrdės jau sostīra,
- Kuoks durnis ėšgalvuojė meilė?
- RAMUONĀTĖ-MUKIENĖ Danutė
- Metā
- Vės retiau anus skaičioujo.
- Dėinas
- Kāp laukam ateinontiu!
- Nepagalvuojem,
- Palīdiedamė anas.
- Valondas
- Kuokės trapės anuos,
- Nesolaikuomas.
- Mėnotas
- Sekundės
- Akėis mėrksnis
- Pėrms snėigs
- Pėrms snėigs
- Savės dar negoudo
- Ligi pavasarė tuolėms kels.
- Pėrms snėigs
- Nuorietiuo šīpsuotėis,
- Bet gal būtė
- Žėmkėnteliou negerā.
- Pėrms snėigs
- Sogėrgžd puo kuojuoms,
- Pėrms snėigs
- Kap pasakuo krimt.
- Pėrms snėigs
- Tuoki krėsėna!
- Sveikėn žemė
- Pėrmuosės snaigės
- * * *
- Žemaitėjuo līn
- Grētā rodou
- Vuo šėrdie pavasaris
- Ėr nenuorio pripažintė,
- Ka vėskas jau praejė.
- Dar ne laiks, ne laiks
- Ožtrauktė longus,
- Dar joukas akis,
- Par sapna junto,
- Kāp kvep rīta rasa,
- Kāp maudaus jūruo,
- Paleido kasas,
- Ėr vėskas aplinkou tep pat,
- Kap pėrma jaunīstės pavasari
- Parengta pagal 1998 m. Žemaičių kuiltūros draugijos išleistą knygą Žemaičių rašyba. Leidinio autoriai: Aleksas Girdenis, Juozas Pabrėža
© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras |
![]() ![]() ![]() ![]() ![]() ![]() |
![]() ![]() ![]() ![]() ![]() |
|
![]() ![]() ![]() |