RAŠYTOJAS JONAS MAČIUKEVIČIUS

• Poezija

• "Man reikia Savo darbo stalo"

"Man reikia Savo darbo stalo"

• Tęsiame šių metų antrame „Žemaičių žemės” žurnale pradėtą pokalbį su žemaičiais rašytojais apie jų kelią į literatūrą, žemaitiškumą literatūroje. Mūsų pašnekovas - rašytojas Jonas Mačiukevičius

   

  - Koks buvo Jūsų kelias į literatūrą: tiesus vingiuotas, iš anksto nulemtas ar atsitiktinis? Kas šiame kelyje buvo Jūsų krikštatėviai ir kaip šis kelias susijęs su Žemaitija?

  - Nelabai drįsčiau savo literatūrinės veiklos kaip nors labai tampriai susieti su Žemaitija. Nors ir esu gimęs prie pat Raseinių, ir savo pirmuosius kūrybos bandymus spausdinau Raseinių rajono laikraštyje „Naujas rytas”, ir iki 30-ties metų gyvenau Raseinių rajone, bet ankstyvos ligos mane šešiolikmetį ištraukė iš to regiono ir kelias į literatūrą ėjo ne per kalvotąją Žemaitiją, o per ligoninių koridorius. Nors tie koridoriai ir tiesūs, bet kelias į literatūrą - pakankamai vingiuotas, jį esu aprašęs savo autobiografinėje apysakoje „Laikrodžiai nesustoja”, eseistinėje knygoje „Laiškai mylimoms moterims” ir dar kai kuriuose kituose rašiniuose. Man tik sunku būtų atsakyti į klausimą - ar kelias į literatūrą buvo iš anksto nulemtas, ar atsitiktinis? Ką reikštų - iš anksto nulemtas? Kas nulemia? Juk net ir gimęs rašytojų šeimoje, augęs „knygų spintoje”, turintis kelių universitetų diplomus „neprisirenka papildomų balų”. Ko gero, rašytojais negimstama. Manau, kiekvienas žmogus gimsta turėdamas vienokį ar kitokį talentą. Ir tik paskui jo aplinka, „jo žemaitijos”, gyvenimo tradicijos, kančios, tragedijos ir ugdo tą talentą, arba priverčia jį sunykti. Ankstyvoje jaunystėje buvau rašęs, kad talentas kažkuo panašus į nuospaudą ant kojos pirštų, jei gyvenimas ant jų užmina, žmogus surinka… Todėl ir atsitiktinio kelio į literatūrą nebūna: jeigu žmogus yra ne grafomanas, o rašytojas, turintis savo nišą literatūrinėje panoramoje, parašęs bent vieną knygą, turėjusią visuomeninį atgarsį, vadinasi, jis neatsitiktinai gadino popierių. Į literatūrą skirtingi keliai, bet jeigu jau žmonės susirinko „ant Olimpo” (kad ir ant jo papėdės), jie čia pateko neatsitiktinai.

  Literatūriniais krikštatėviais kažkokia prasme galėčiau pavadinti Alg. Baltakį, V. Šimkų, V. Žilinskaitę, J. Nekrošių, kurie vienaip ar kitaip „vargo” su mano pirmaisiais bandymais, jų nepaniekino, jais patikėjo. Prie jų norėčiau pridėti visai „neliteratūrinius” Aldoną ir Leoną Molotokus, kurie sunkiais mano gyvenimo, sirgimo metais stengėsi, kad turėčiau duonos kąsnį, vaistų, kad mano kambarys būtų šildomas ir kt.

   

  - Paskutinieji Jūsų kūriniai? Kokios temos šiandien Jus labiausiai skatina rašyti?

  - Paskutinės mano knygos - „Laiškai mylimoms moterims” ir knyga vaikams „Ančiukas krypčiukas”. Džiugu, kad pastaroji buvo įvertinta kaip viena iš geriausių 2000 m. knygų vaikams (kartu su V. Žilinskaitės ir V. Kukulo knygomis vaikams). Kadangi šiandieninio mano gyvenimo didžiausias džiaugsmas ir paguoda mano mažametė dukrytė Vijonė, todėl daugiausia ir rašau jai: leidyklose eilės laukia trys knygos vaikams: „Bacilos galas”, „Barbora” ir „Stalas”.

   

  - Žemaitiškumas literatūroje... Kaip Jūs jį suprantate. Kurių kolegų kūryboje, Jūsų nuomone, žemaitiškumas ryškiausias?

  - Apie žemaitiškumą literatūroje bijau nusišnekėti, nes niekada nebuvau susimąstęs, ar „etnografiniai” elementai prisideda prie literatūros kokybės. Bet jeigu džiaugiamės nacionaliniais savitumais, „kaimiška literatūra” ir t. t., vadinasi, galima šnekėti ir apie žemaitiškumą literatūroje, nes savita žemaičių istorija, pagaliau šnekta, aplinka, gamta kiekvienam Žemaitijoje gimusiam rašytojui darė tam tikrą įtaką. Tik šito aš niekada nestudijavau, neanalizavau. Būtų įdomu iš naujo paimti kad ir Petro Dirgėlos romanus ir perskaityti šio klausimo kontekste.

   

  - Kokios ir kokių autorių knygos paskutiniais metais patraukė Jūsų dėmesį? Ką šiuo metu skaitote?

  - Skaitau gana mažai (kaip negražu!), gyvenimo saulėlydis šaukiasi tik „tikrų” - istorinių, politinių, dokumentinių - knygų. Grožinė literatūra nuėjo lyg ir į antrą planą, lyg ir „per lengva”. Be to, ir knygos dabar per brangios, pensininkui rašytojui belieka tik mugių metu prie apkrautų prekystalių pavarvinti seilę.

   

  - Lietuva - nedidelė valstybė. Ar ką nors konkretaus darote, kad Jūsų knygos būtų leidžiamos ir užsienio kalbomis?

  - Pats niekada nesirūpinau nei savo knygų leidyba, nei vertimais. Rankraštį suvyniodavau į banderolę, užrašydavau leidyklos adresą ir laukdavau. Nesu niekada skambinęs nei leidyklų vadovams, nei kitiems įtakingiems asmenims. Bet ir toks pasyvus metodas vis dėlto buvo vaisingas - iki šios dienos išleistos 33 mano knygos. Be to, ir vertėjai patys jas susirasdavo: kai kurios jų išverstos į latvių, estų, rusų, lenkų kalbas.

   

  - Ar bendravimas su savo kolegomis kraštiečiais Jums yra kuo nors ypatingas?

  - Visada džiaugiuosi susitikęs kolegą, nors jis ir ne žemaitis. Žinojimas, kad turiu pažįstamų plunksnos brolių, kad galiu jiems paskambinti, kad galiu su jais susitikti, kad yra tokia Rašytojų sąjunga, mane gerai veikia. Toks jausmas - lyg turėčiau patikimą atramą. Visada suspaudžia širdį, kai išgirstu liūdną žinią apie rašytojo mirtį. Vieną kartą pabandžiau suskaičiuoti, kiek mano pažįstamų kūrėjų, su kuriais daugiau ar mažiau teko bendrauti, jau išėjo Anapilin. Pradėjau nuo Antano Venclovos. Ir suskaičiau arti šimto… Liūdna. Bet, be abejo, kitaip negalėjo būti.

   

  - Kokią įtaką Jums, Jūsų kūrybai daro aplinka?

  - Mano visa kūrybinė aplinka, visi kūrybiniai svertai - manyje. Man reikia SAVO DARBO STALO. Nors rašant mintyse ir vidumi visada bendrauji su „savo žemaitijomis”. Na, o dabar skaitytojams norėčiau pasiūlyti keletą savo eilėraščių, kuriuos aš pats pavadinčiau šiek tiek žemaitiškais.

   

  JONAS MAČIUKEVIČIUS
  

• Poezija
  

• PALANGOS JUZĖ

   

  Lietuva - ant Juzės padų.

  Lietuva - po Juzės adata.

   

  Netelpa vaikai languos:

  Juzė net nuo Palangos.

   

  Smuiko reikia - lyg kepurės…

  Ar lygesnę aslą turit?

   

  Čia vestuvės, čia krikštynos, -

  Juzės pirštai net ištino.

   

  Muilas braižo storą milą…

  Smuikas plėšo ilgą tylą…

   

  Šiandien - Kražiuos, ryt - Kuršėnuos…

  Tai ant pečiaus… Tai ant šieno…

   

  - Juze, Juze, - šaukia mergos, -

  Kas po Lietuvėlę margą?

   

  Kaip ten Kražiuos mergos rengias?

  Kaip biržiškės stalą dengia?

   

  - Juze, Juze, - šaukia vyrai, -

  Kaip kitur rugeliai byra?

   

  Ką ten kalba apie valdžią?

  Už ką ubagėliai meldžias?

   

  Ar čigonai arklius maino?

  Kokią atnešei mums dainą? -

   

  Juzę su skausmu išlydi.

  Juzei niekas nepavydi.

   

  Jis neturi savo stogo.

  Kaip be stogo vertint žmogų?

   

  Juzė eina, dainą traukia.

  Vertas tiek, kiek žmonės laukia.

   

  KIRKŠNOVĖ

   

  Yra toks mažas upelis - Kirkšnovė.

  Karvės lipa į krantą. Šnopuoja.

  Tarp medžių paukščiai be galo drąsūs.

  Kiek tuose medžiuose kelnių sudraskėm?!

  O upeliukas - skaidrus kaip stiklas…

  Tarsi prieš veidrodį staipstosi stirnos.

  Kišu po akmeniu ranką pūslėtą…

  Gal tenai vėžį rasiu prislėgtą

  Savo vaikystę - naivią, mažytę -

  Tik šiandien su žnyplėm,

  Su kandančiom žnyplėm.

   

  VIENATVĖ

   

  Toks mažas ir bespalvis mano namas.

  Link namo kelias - siauras ir duobėtas.

  Laukuos neprijaukintas žirgas ganos.

  Namuos - jau prijaukintos mano bėdos.

  Aš gyvenu tarp tų laukų ir vėjų.

  Žabus kapoju ir eilėraščius rašau.

  Galbūt kitokio aš gyvenimo norėjau?

  Galbūt norėjau, o dabar jau pamiršau.

  Tą namą tu žinai. Nuleidus galvą,

  Tu ateini. Prisėdi ant kaladės.

  Mes garsiai tylime ir tyliai kalbam.

  Ir džiaugiamės viens kitą susiradę.

  Paskui paspaudžiame rankas.

  Sudie pasakom.

  Ir autobusas dulkinas nurūksta.

  Kaimynė, mus iš savo kiemo sekusi,

  Į kaimą skuba „pasiskolint druskos”.

   

  ANKSTYVAS GIMTINĖS RYTAS

   

  Dangus toks mėlynas, toks mėlynas, toks mėlynas…

  Ir gandras praskrenda toks mielas, mielas…

  Šis rytas - mano. Į tą gražų rytą

  Skambėdama šviesa įkrito.

   

  Mane į žemę motina išleido -

  Dorai gyventi ir dorai numirti.

  Nesmerkite už pirmą klaidą,

  Už pirmą pergalę negirkit.

   

  Plasnoja paukščiai. Peteliškę

  Kažkas ten prisegė prie miško.

  Einu. Visus galiu aš sveikint -

  Dar nieko neišdavęs, neprakeikęs.

   

  KUPRIUKAS MUZIKANTAS

   

  Čia šitiek daug kupstų. Aplink turbūt klampu.

  Kurapkos tupi, o berželiai skraido.

  Man šią minutę noris užsidengt kapu

  Tarsi delnais raukšlėtą savo veidą.

   

  - Pagrok, pagrok, - maldauja ajerai, -

  Pagrok apie nelengvą savo būtį

  Ir apie ilgesį…

  - Gerai, -

  Sakau, - pačirpinsiu truputį.

   

  Ir pradedu. Kai nuo peties

  Neatitraukiu smuiko stebuklingo,

  Aš negaliu pažint savęs paties -

  Jauno,

  Tiesaus,

  Laimingo.

   

  ***

   

  Tai būta vaikštynių!

  Tai būta krikštynų!

  Tai būta smagumų,

  Nors vežk vežimu!

  Ieškota aviečių,

  Ieškota rūgštynių…

  Vis eita tolyn

  Ir tolyn nuo namų.

   

  Dar ratą apsukim,

  Užtraukim dar dainą,

  Vis tiek atgalios

  Būsim mes pašaukti,

  Kur niekas negrįžta,

  Kur nieks nepareina,

  O jeigu sugrįžta, -

  Nėra kam sutikt.

   

  ***

   

  Nėra gyvenimo arti…

  Laukinė kriaušė už ganyklos

  Seniai vaduojasi mirtim,

  Žiūrėdama į dangų nykų.

   

  Ir aš bandau išsivaduot

  Iš pačio pirmo miško aido.

  Lyg paukštis pralėkė ruduo,

  Už tėvo sodo nusileido.

   

  Dar prisiminti aš bandau,

  Kaip Vėlinių naktis mirgėjo,

  Kaip džiaugsmo aš išsigandau,

  Kaip pats save tamsoj regėjau.

   

  Išeina, tolsta nuo manęs

  Gyvenimas. Jį reikia vytis

  Kasdien, kasnakt ir kol numes

  Mėlusį nuo šakų žilvitis.

   

  ***

   

  …ir taip eičiau lyg pasakoj - bangomis ar viršūnėmis

  medžių skarotų, kai pirmi spinduliai

  pakelia vieškelius, pakelia šulinius,

  pabudina slenkstį. O sieloj giliai

  tarytum moliuskas likimas ragėja

  su savo verte ir be savo vertės.

  …ir tai būtų mirtis, kurioje nėra praregėjimo,

  o gal praregėjimas, kuriame nebūna mirties.

   

  ***

   

  Vieną kartą gimė Jonas

  Prie Dubysos. Ir gražu.

  Lyg ant juodbėrio atjojo…

  Vis risnojo pamažu

  Lig bažnyčios, lig mokyklos,

  Lig kaimynų obelies.

  Nieko keisto: augo mikliai

  Ant šios žemės didelės.

  Vieną kartą jis patraukė

  Už Dubysos. Ir gražu.

  Nors ir niekas jo nelaukė,

  Vis risnojo pamažu

  Ligi Kauno, ligi Vilniaus,

  Ligi kryžkelės naujos.

  Jis turėjo gražią viltį,

  Kad kažką tikrai prijos.

  Vieną kartą jam bus lemta

  Atsisveikint. Ir gražu.

  Kol obliuoja pirmą lentą,

  Vis risnoja pamažu

  Nuo minties ligi idėjos…

  Jį palydi artimi,

  Jam gyvenimą žadėję

  Tik kartu su mirtimi.

   

  ***

   

  …ir dar prisėst ant jūsų slenksčio,

  girdėti mylimus balsus.

  …ir dar paprieštarauti lemčiai

  už savo sielvartus visus.

   

  …ir dar nuskinti vieną viksvą

  iš palaimingų vakarų.

  …ir atsilyginti už viską

  vien tik eilėraščiu tikru.

 

Tinklalapis atnaujintas 2003.11.03 . Pastabas siųskite adresu: