Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

Netektys

MIRĖ KALBININKAS, PROF. ALEKSAS STANISLOVAS GIRDENIS (1937–2011)

2011 m. rugsėjo 16-osios naktį, eidamas 74-uosius metus, mirė iškilus kalbininkas, Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorius emeritus, Lietuvos fonologijos mokyklos kūrėjas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas, Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierius, vienas iš žymiausių žemaičių kalbos tyrinėtojų ir žemaitiškos rašybos puoselėtojų, ilgametis žurnalo „Žemaičių žemė“ redkolegijos narys Aleksas Girdenis.
Velionis pašarvotas Šv. Jonų bažnyčioje, atsisveikinimas sekmadienį (rugsėjo nuo 18 d.) nuo 10 iki 19 val., karstas išnešamas pirmadienį 15 val.
 
PROFESORIUS ALEKSAS STANISLOVAS GIRDENIS                             
Aleksas Stanislovas Girdenis gimė 1937 m. spalio 19 d. Telšių rajono Tryškių miestelyje. 1962 m. su pagyrimu baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą ir pradėjo dirbti šio universiteto Lietuvių kalbos katedros dėstytoju. 1967 m. apgynė filologijos m. kandidato disertaciją „Mažeikių tarmės fonologinė sistema“ (moksl. vadovas – prof. J. Kazlauskas). 1970 m. A. Girdeniui suteiktas docento vardas, nuo tų metų jis redaguoja mokslinio žurnalo „ Kalbotyra“ sąsiuvinius, skirtus lietuvių kalbai (be to, dar yra „Baltisticos“ redaktorių kolegijos narys). Nuo 1973 m. A. Girdenis buvo VU Eksperimentinės fonetikos (nuo 1993 m. – Eksperimentinės kalbotyros) laboratorijos mokslinis vadovas; 1994 m. rudenį laboratorija reorganizuota į Eksperimentinės kalbotyros katedrą (nuo 1996 m. birželio – Bendrosios kalbotyros katedra). 1983 m. apginta filologijos m. daktaro disertacija „Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai“ (1993 m. Lietuvos mokslo taryba šį darbą nostrifikavo kaip humanitarinių mokslų habilituoto daktaro disertaciją). 1986 m. A. Girdeniui suteiktas profesoriaus vardas. 1984–1989 m. jis buvo VU Filologijos fakulteto dekanas, 1991–1993 m. – Lietuvos mokslo tarybos narys, nuo 1996 m. – Lietuvių kalbos komisijos narys. 1996 m. gegužės mėnesį išrinktas Lietuvos Mokslų Akademijos nariu korespondentu, 1997 m. birželio mėnesį – nekonkursiniu Vilniaus universiteto profesoriumi. 2002 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino karininko kryžiumi, 2008 m. – Lietuvos Mokslo premija už darbų ciklą „Fonologijos, dialektologijos ir kalbos istorijos tyrimai (1996–2003 m.)“.  
 
Daugelį metų A. Girdenis dirbo VU Bendrosios kalbotyros katedros vedėju ir profesoriumi, turėjo paskaitų ir Vilniaus pedagoginiame universitete; yra skaitęs speckursų Šiaulių pedagoginiame institute. Svarbiausi dėstomieji dalykai buvo: lietuvių dialektologija, bendrinės lietuvių kalbos fonetika, bendroji ir lietuvių kalbos fonologija, bendroji kalbotyra, šiuolaikinės kalbotyros kryptys ir metodai. Taip pat skaitė lietuvių kalbos istorinę gramatiką, baltų kalbotyros įvadą, baltų etnogenezės speckursą.
 
1980 m. kartu su bendraautoriais A. Girdenis buvo apdovanotas respublikine premija už vadovėlius mokyklai, 1986 m. išrinktas Milano kalbotyros draugijos (Sodalizio Glottologico Milanese) nariu korespondentu. 1988 m. jam suteiktas nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1996 m. tapo antruoju (po prof. A. Rosino) įžymiojo lietuvių kalbininko profesoriaus Jono Kazlausko premijos laureatu.
1999 m. (kartu su bendraautoriais) apdovanotas Lietuvos mokslo premija už toliau minimus kapitalinius gramatikos veikalus „Grammatika litovskogo jazyka" (1985), „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika" (1994-1997), „Lithuanian Grammar" (1997).
Profesorius visą laiką vadovavo studentų mokslo darbui, buvo daugelio disertantų mokslinis vadovas, konsultantas. Apginta apie dvidešimt jo vadovautų arba konsultuotų disertacijų. 1962–1984 m. A. Girdenis vadovavo Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos moksliniam būreliui, 1979–1990 m. – Lietuvos jaunųjų kalbininkų seminarui.
 
Mokslo tiriamąjį darbą A. Girdenis pradėjo studijų metais (1958 m.). Iš viso yra paskelbęs daugiau kaip 400 darbų įvairiais kalbos mokslo klausimais (kai kuriuos – Estijoje, Latvijoje, Rusijoje, Čekijoje, JAV). Su pranešimais dalyvavo daugelyje konferencijų – skyrium minėtinos visos aštuonios baltistų konferencijos ir XI pasaulinis fonetikos mokslų kongresas.
Prof. habil. dr. A. Girdenis buvo puikus fonologas, lingvistinės statistikos specialistas, modernus dialektologas ir lietuvių bei kitų baltų kalbų istorijos tyrėjas. Skaitant jo gausius ir originalius darbus, aiškiai matyti orientacija į diachroniją. Sinchroniniai profesoriaus atradimai (tokie, kaip fonologiniai šalutiniai kirčiai tarmėse, atitrauktinio kirčio priegaidžių niuansai, antriniai priegaidžių tipai, susiję su pralietuvių akcentinėmis paradigmomis ir t. t.) savaime veda į kalbos istorijai svarbias išvadas. A. Girdenis patikimai yra įrodęs vad. Pajūrio žemaičių skiriamosios ypatybės nefonetinę kilmę, atskleidęs neutralizacijos ir palatalizacijos poveikį vokalizmo raidai, pateikęs svarių fonologinių argumentų keturkampės baltų balsių sistemos naudai, naujai nušvietęs lietuvių kalbos priesagų kirčio genezę ir priegaidžių garsinių ypatybių evoliuciją. Diachroninės išvados daromos net iš A. Girdenio pamėgtos lingvistinės statistikos duomenų, – pavyzdžiui, apie kuršių-žemaičių ribas pagrįstai mėginama spręsti iš šiaurės žemaičių balsinių fonemų dažnumo įvairiuose šios tarmės ploto taškuose; statistiniais duomenimis motyvuojamos ir tam tikros tarmių vokalizmo raidos ypatybės bei jų izofonos, vad. glotochronologijos metodu patvirtinamos svarbios baltų bei slavų divergencijos datos; naujai interpretuojama baltų tarminės diferenciacijos pradžia.
 
Prof. A. Girdenis buvo žymus moderniosios teorinės kalbotyros specialistas: čia jis tartum tęsė prof. Jono Kazlausko pradėtą darbą, bet kartu ybuvo ir labai originalus. Jis skyrėsi nuo daugelio struktūralistų didesne pagarba tradicijai ir konkretiems kalbos faktams – nuo rišlių gyvosios kalbos tekstų iki reiškinių, konstatuojamų tik eksperimentinės fonetikos ir matematinės statistikos priemonėmis. Tuo galima aiškinti didžiulį A. Girdenio asmeniškai sukauptą ir iš magnetofono įrašų iššifruotų tarminių tekstų fondą (33 dideli tomai, apimantys per 400 aut. lankų; žr. Rodyklę, įr. 418) ir atsidėjimą eksperimentinei fonetikai, taip pat darbui su ESM ir kalbos sintezės dalykams. Kaip žinoma, jis ne tik naudojosi ESM, bet ir kūrė joms programas. Prof. A. Girdenis – didelis Lietuvos moderniosios eksperimentinės fonetikos ir matematinės lingvistikos specialistas.
 
Pabrėžtina, kad, gilindamasis į balsių kiekybės ir apskritai tarmių prozodijos reiškinius, A. Girdenis yra padaręs svarbią literatūrologijos išvadą – įrodęs, kad K. Donelaičio hegzametras remiasi ne tik toniniu, bet ir izochroniškumo principu, – vadinasi, yra daug artimesnis antikiniam hegzametrui negu manyta iki šiol. Tai leido nustatyti ir tikrąją poeto kūrinių santykinę chronologiją, atskleisti naujų jo kūrybinės laboratorijos aspektų.
Mokslinių A. Girdenio interesų platumą ir kartu kryptingumą rodo jo nemažas įnašas į bendrinės kalbos teoriją, kalbos ir mokyklos praktiką (jis – vienas iš mokyklinių lietuvių kalbos vadovėlių autorių), buvo nuolatinis „Mūsų kalbos“ ir „Gimtosios kalbos“ žurnalų bendradarbis. Pačioje savo mokslinės veiklos pradžioje (1964) kartu su Z. Zinkevičiumi sukūrė dabartinę lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją.
 
Pripažinimo yra susilaukę prof. A. Girdenio teorinės fonologijos darbai: didelę reikšmę turinčios monografijos „Fonologija“ (1981) ir „Teoriniai fonologijos pagrindai“ (1995), habilitacinė daktaro disertacija „Teoretičeskie osnovy litovskoj fonologii“ (1983), akademinių veikalų „Grammatika litovskogo jazyka“ (1985), „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ (1994; 1996), „Lithuanian Grammar“ (1997) fonologijos ir morfonologijos skyriai. Didelis įnašas į lietuvių ir apskritai baltų dialektologiją yra šiaurės žemaičių tarmės tekstų rinkinys su plačiais moksliniais komentarais „Taip šneka tirkšliškiai“ (1996), taip pat kartu su žmona Danute Girdeniene parengtas „1759 m. ‘Ziwato’ indeksas“ (1997; šv. Bonaventūros knygos vertimas „Ziwatas Pona yr Diewa musu Jezusa Christusa“ – geriausias XVIII a. šiaurės žemaičių tarmės paminklas); 1998 m. išėjo ir „Ziwato“ faksimilinis leidinys, parengtas kartu su P. Skirmantu. Minėtini ir gausūs moksliniai straipsniai fonologijos klausimais. Tie darbai ir mokslinė organizacinė A. Girdenio veikla padėjo pagrindus Lietuvos fonologinei mokyklai, kuriai jis išugdė didelį būrį jaunosios kartos kalbininkų ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje.
 
Apskritai galima teigti, kad A. Girdenis buvo plačios erudicijos ir gyvos minties mokslininkas, ypač daug padaręs, kad lietuvių kalbotyros teoriniai pamatai prilygtų aukščiausiems pasaulio lingvistinės minties standartams. Nėra jokios abejonės, kad jo darbai reikšmingi ne tik lituanistikai bei baltistikai, bet ir indoeuropeistikos mokslui, taip pat bendrajai teorinei kalbotyrai.
A. Girdenis išgarsėjo kaip puikus, studentų ir doktorantų mėgstamas pedagogas. Mokslininkas mielai ir dosniai dalijosi su vyresniais ir jaunesniais kolegomis savo atradimais, hipotezėmis, gyvenimo patirtimi. Visus, kas susidurdavo su A. Girdeniu, patraukdavo jo filologinis išprusimas, kalbų mokėjimas, natūralus bendravimas. Iš pačios bibliografijos matyti jo polinkis į kolegialų darbą: vargu ar daug mūsų filologų galėtų pasididžiuoti tokia bendraautorių gausa. Plačiajai Lietuvos visuomenei jis gerai pažįstamas kaip „Mūsų kalbos“ tiesioginių televizijos laidų vedėjas ir nuolatinis dalyvis.
 
Profesoriui labai tinka jo paties žodžiai, skirti jauniesiems kalbininkams: „Mes turime gyventi ir dirbti taip, kad ir mūsų duonos darbas, ir laisvalaikio hobis būtų mokslas ir tik mokslas, kad didžiausią mūsų kasdieninių rūpesčių dalį sudarytų ne buitiniai, o moksliniai rūpesčiai“.
 
Mirė Aleksas Girdenis 2011 m. rugsėjo naktį iš 16 į 17 dieną.
 
Parengta pagal Vytauto Mažiulio ir Bonifaco Stundžios tekstą, išspausdintą interneto leidinyje http://www.eunet.lt/Girdenis/Profesorius-A_Girdenis.htm/.
Išsamiau apie A. Girdenį ir jo darbus – internet puslapyje http://www.eunet.lt/Girdenis/pratarme.htm/.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2011.09.18 .
Pastabas siųskite adresu:

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija