Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Halina Oginskytė arba Švedai Lenkijoje“ – Knyga
apie tragišką meilę
 
Ieva Sorytė
Nuotraukose: Knygos viršelis (dailininkė Deimantė Rybakovienė) ir  Sofijos Tyzenhauzaitės portretas
iš Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinių (dailininkas J. B. Lampis)
 
Knygos Halina Oginskytė arba Švedai Lenkijoje viršelis. Dailininkė Deimante RybakovienėNeseniai Regionų kultūrų iniciatyvų centras išleido grafienės Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė istorinį romaną „Halina Oginskytė arba Švedai Lenkijoje“. Leidėjai knygos autorę pristato, kaip pirmąją moterį rašytoją istorinėje Lietuvoje. Rašė ji prancūziškai. Įdomiausia, kad šioje knygoje daug rašoma apie Žemaitiją ir žemaičius.
Tiek žemaičiai, tiek visi kiti, kurie domisi šio krašto istorija, yra girdėję pasakojimus apie karalienę Boną, kurios „pilį supo tvirtos sienos, būta net požemių“. Sofija Tyzenhauzaitės portretas is Žemaičių muziejaus Alka“ rinkinių. Dailininkas J. B. Lampis
Nors ji „ Žemaitijoje turėjo daug valdų, ji ypač žavėjosi Plateliais, kurie to verti, nes įsikūrę labai romantiškoje vietoje; jie būtų puikiai įsikomponavę į Škotijos peizažą ir galėjo būti aprašyti Valterio  Skoto romane“.
Grafienė S. Šuazel-Gufjė savo romane ir pasakoja apie tuos laikus. Pagrindinė herojė grafaitė Hana Oginskytė yra našlaitė, kurią globoja jos dėdė, Platelių seniūnas ir  didysis vėliavininkas Grigalius Antanas Oginskis. Grafaitė Hana įsimyli Švedijos armijos pulkininką Teodoriką Tyzenhauzą, bet jų meilė baigėsi tragiškai. Skaitytojai, kuriems patinka graudžios meilės istorijos, patirs didelį malonumą, gilindamiesi į dviejų jaunų ir gražių įsimylėjėlių likimą. Knygų mėgėjai, kurių nejaudina melodramos, čia suras kitų įdomių dalykų. Rašytoja labai įdomiai aprašo anų laikų žemaičius, ypač plateliškius. Pasakojama, kad Karalienė Bona įkūrusi žvejų koloniją prie Platelių ežero, o „žvejai kalbėjo tik žemaičių kalba, visai nepanašia į lenkų ar rusų kalbas. Tie vyrai ir net žili seniai buvo įspūdingo ūgio ir retos jėgos. Jų savaime banguojantys plaukai krito iki plačių pečių ir dengė kaktą, mažos akys, įspraustos į galvą, veidas raudonas nuo orų poveikio ir alkoholinių gėrimų, kuriuos dažnai nesaikingai vartojo dėl atšiauraus klimato. Trumpa neprižiūrėta barzda jungėsi su tankiais ūsais. Vos pajudinus lūpas, pasirodydavo baltesni už dramblio kaulą dantys“. O tas žemaičių dantų baltumas esąs nuo ruginės duonos valgymo. Nors visi šios knygos herojai yra rašytojos sugalvoti ir nereikėtų romane minimo Oginskio sieti su Plungės ir Rietavo kunigaikščiais Oginskiais, bet kai kurie autorės pastebėjimai, Žemaitijos žmonių ir jų gyvenimo būdo aprašymai yra labai įdomūs ir vertingi.
Grafienės Sofijos de Šuazel-Gufjė gyvenimas taip pat buvo susijęs su Žemaitija. Sofija, gimusi Žaludko dvare Baltarusijoje, 1818 m. ištekėjo už Platelių dvaro savininko grafo Oktavijaus de Šuaazel-Gufjė, susilaukė sūnaus Aleksandro. Grafienė daug laiko praleisdavo Italijoje ir Prancūzijoje esančiuose vyro dvaruose, bet apsilankydavo ir Platelių dvare. Todėl pastabus rašytojos, per savo gyvenimą parašiusios apie dešimt knygų, žvilgsnis galėjo užfiksuoti neįprastus ir keistokus žemaičių elgsenos, išvaizdos, bendravimo elementus. 
Romaną „Halina Oginskytė arba Švedai Lenkijoje“ ji išleido 1839 m. prancūzų kalba ir pratęsė istorinio žanro tradiciją įvairiakalbėjė Lietuvos literatūroje. Ši knyga  lietuvių literatūros mylėtojams  turėtų būti didelis atradimas. Skaitant  vaizdinga kalba ir lengvu stiliumi parašytą romaną, pradedi suvokti, kiek daug mes dar nežinome ir kokie dideli atradimo džiaugsmai dar laukia ateityje. Iki šiol lietuvių literatūros istorijoje tokia rašytoja – Sofija Tyzenhauzaitė –  nebuvo minima ir  iš viso  iškilesnės moterys rašytojos „atrandamos“ gana  vėlai, tik  XX a. pradžioje.
Lietuvos kultūros ir literatūros istorijoje vis dar nerandama vietos kilmingų ir išsilavinusių žmonių kūrybos pristatymui, tos kūrybos studijoms mokyklose ir universitetuose. Taip prarandami ištisi  kultūros klodai, o lietuviai vis dar nesuvokia, kokią didžiulę įtaką visai Lietuvos istorijai ir kultūrai padarė tituluotieji jos atstovai, buvę tampriai susiję su tuometine Europa ir jos kultūra.  Ši knyga – tai vienas nedidelis žingsnis į dvarų kultūros pažinimą, galbūt į savosios tapatybės atradimą. Juk Lietuva – ne tik baudžiauninkų ir valstiečių kraštas. Jos istorijoje būta ir didingesnių dalykų, ir kilnesnių žmonių.
 

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.08.31 .
Pastabas siųskite adresu:

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija