Iškalbingi žemaičių žemės kapinynai
 
Laimutė Valatkienė, Dalia Karalienė
 
Žemaičių muziejaus „Alka“ Archeologijos skyriaus saugyklose nemažai įdomių ir vertingų Žemaičių krašto archeologinių radinių, atgabentų į muziejų iš pačių atkampiausių Žemaitijos pakraščių. Tai mūsų protėvių palikimas – nuo akmens amžiaus, VIII–VII tūkst. pr. Kr.
Iš viso muziejaus archeologijos fonduose yra daugiau kaip 20 tūkst. vnt. senosios kultūros reliktų. Tik nedidelę jų dalį sudaro atsitiktiniai radiniai, surasti įvairiose Lietuvos vietose (iki 1956 m. muziejuje buvo sukaupta apie 900 vnt. atsitiktinai rastų archeologinių radinių).
Didžiausia archeologinių rinkinių dalis – radiniai iš tyrinėtų Žemaitijos kapinynų. Nuo 1956 m. muziejus savarankiškai pradėjo vykdyti mokslinius archeologinių tyrinėjimų darbus, kurių pradininkas Vitas Valatka jiems pašventė visą savo gyvenimą. Daugelį Žemaitijoje ardomų archeologinių paminklų jis tyrinėjo ir žvalgė 1956–1976 m.
1956 m. Vitas Valatka kartu su Mokslų akademijos Istorijos instituto archeologe E. Butėniene pradėjo Siraičių kapinyno (Telšių r.), esančio prie Džiugo piliakalnio, tyrinėjimus. Jų metu ištirta 11 degintinių kapų. Tyrinėjimai buvo tęsiami ir kitais metais. Jiems, jau savarankiškai, vadovavo V. Valatka. Jų metu buvo surasti ir ištirti dar 9 kapai. Nustatyta, kad šiame kapinyne mirusieji buvo laidojami plokštiniuose kapuose deginti ir nedeginti. Kapai datuoti X–XIII a. Laidojimo papročiai ir įkapės būdingi kuršių gentims. Nustatyta, kad šis kapinynas yra toliausiai į rytus nutolęs Vakarų Lietuvos kultūrai priskirtinas paminklas.
Kitais, t. y. 1958 metais, buvo tyrinėjamas Gargždo lauko kapinynas Juodsodės k. (Telšių r.). Šiame kapinyne 1898 m. 3 kapus buvo ištyręs istorikas M. E. Brenšteinas. V. Valatkos ekspedicija ištyrė 16 griautinių VIII–XII a. laikotarpio palaidojimų. Radiniai būdingi žiemgaliams, nors šis kapinynas yra tik už 15 km į rytus nuo tyrinėto Siraičių kapinyno.
1959–1962 m. laikotarpiu tyrinėta Paplinijo senovinė gyvenvietė, esanti prie Plinijos piliakalnio (Telšių r.). Tyrinėjimų medžiaga buvo gausi ir labai svarbi mokslui. Aptiktas iki 1 m storio kultūrinis sluoksnis. Žemutinėje jo dalyje rasta stovyklos židinių pėdsakų, antžeminių būstų, ūkinių duobių liekanų, lipdytos brūkšniuotosios keramikos. Nustatyta, kad pirmieji gyventojai čia apsigyveno maždaug IV–III a. pr. Kristų. Surasta nemažai retų radinių: molio verpstukų, Djakovo tipo svorelių, metalams lydyti skirtų krosnelių liekanų ir kt. Dėl nežinomų priežasčių šią gyvenvietę žmonės kurį laiką buvo apleidę, o vėliau čia jų vėl apsigyventa (III–IV a. po Kr.) ir gyventa iki pat X a.
1963 m. muziejaus ekspedicija Plungės rajone tyrinėjo Vienragių kaime esančius apardytus pilkapius. Ištirti 3 pilkapiai. Jie pereinamojo tipo iš ankstyvojo geležies amžiaus į senąjį geležies amžių. Tyrinėjimų medžiaga datuota I–II a.
1964 m. pradėtas tyrinėti ardomas plokštinis Maudžiorų IV–VI a. kapinynas Kelmės rajone. Jo tyrimai pratęsti 1966 m. Kapinyne buvo ištirti 134 kapai, kuriuos paliko senovės žemaičių etninės grupės. Maudžiorų kapinyno tyrinėjimai suteikė naujų duomenų apie šio krašto gyventojų IV–VI a. materialinę kultūrą. Iš tyrinėjimų medžiagos matyti, jog IV a. čia pereinama nuo papročio mirusiuosius laidoti pikapiuose prie papročio laidoti plokštiniuose kapinynuose.
1967 m. tyrinėtas kapinynas Akmenskinės kaime (Plungės r.). Tyrinėjant paaiškėjo, kad čia yra du archeologiniai paminklai – žalvario amžiaus stovykla ir XI–XII a. degintinis kapinynas. Stovykloje aptikta ūkinių duobių, židinio liekanų, brūkšniuotosios keramikos, titnago nuoskalų, trinamųjų akmenų. Stovykla buvo kalvos rytiniame šlaite, o jos viršūnėje – minėtas kapinynas. Jis priskiriamas kuršių etninės grupės kultūrai.
1968, 1969, 1971 m. tyrinėtas Gintališkės kapinynas (Plungės r.). 1940 m. dalį kapinyno tyrinėjo buvęs Kauno kultūros muziejus. Tada surasta IX–X a. griautinių ir degintinių kapų. Ekspedicija, vadovaujama V. Valatkos, aptiko chronologiškai kiek vėlesnių kapų. Datuojant juos panaudota radioaktyviosios anglies analizė. Tarp dirbinių rasta ir skandinaviškų daiktų (XI–XII a.). Be kapų, buvo ištirtos ir 166 apeiginės duobės. V. Valatkos tyrimų pagrindu jos pradėtos laikyti apeiginėmis duobėmis, sutinkamomis kuršių genčių mirusiųjų degintiniuose paminkluose.
1972 m. V. Valatka vadovavo Mažeikių muziejininkų ekspedicijai tyrinėjant Skėrių senkapį ir Renavo piliakalnį. Skėrių senkapio archeologinių tyrimų medžiaga parodė, kad žmonės čia buvo laidojami nuo XV a. pabaigos iki XVII a. antrosios pusės. Ypatingai retais šio kapinyno radiniais laikytini du kišeniniai veidrodėliai iš stiklo. Tuo pat metu V. Valatka tyrinėjo ir netoliese esantį Renavo piliakalnį. Atlikus žvalgomuosius piliakalnio tyrinėjimus paaiškėjo, kad jis neužbaigtas įrengti. Aikštelėje nerasta kultūrinio sluoksnio – čia niekas negyveno, ilgiau nesislapsė.
1973 m. tyrinėtas Paragaudžio kapinynas (Šilalės r.). Ištirtas 71 kapas ir nustatyti 91 suardyto kapo pėdsakai. Kapinyno ištirtosios dalies kapai datuoti IX–X a. po Kr. Kiek ankstyvesni palaidojimai aptikti arčiau kapinyno kalvos viršūnės ir pačioje viršūnėje. Čia laidoti senovės žemaičiai.
Radinių gausoje ypač išsiskyrė retas radinys Lietuvos archeologinėje medžiagoje – vilnonės ornamentuotos juostos fragmentas, išlikęs moters kape Nr. 59. Ant mirusiosios dešinės alkūnės buvo padėtas plonos drobės ryšelis su sudeginto kūdikio kauliukais ir jam skirtomis įkapėmis, kurias sudarė 2 įvijinės apyrankės ir 5 žiedai. Visa tai buvo susiausta ir perrišta 2 kartus apsukus minėta austine juosta. Rastoji juosta išausta iš vilnonių 3 spalvų siūlų, jos raštą sudarė ritmiškai besikartojantis liaudiškai vadinamas „ožkanagutės” ornamentas. Juostos plotis 1,5–1,8 cm. Kalbant apie liaudies meno ištakas, Paragaudžio juosta turi didelę mokslinę vertę.
1973 m. Varduvos upės kairiajame krante Kukių kaime (Mažeikių r.) pradėtas tyrinėti XI–XII a. ardomas kapinynas. Kalvelės šiauriniame šlaite aptikta I–II a. po Kr. laikotarpio gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotosios keramikos. Ten pat ištirtos 2 duobės. Jose buvo užkasti V a. dirbinių lobiai. Juos sudarė darbo įrankiai, ginklai ir žalvario papuošalai.
Kukių kapinyno ir gyvenvietės tyrinėjimai pratęsti 1976 m. Kapinyne ištirti kapai ir apeiginė duobė datuoti I–III a. Rasta ir vėlyvų XVII–XVIII a. griautinių palaidojimų. Gyvenvietėje aptikta antžeminių, keturkampės formos pastatų liekanų su plūkto molio židiniais ir akmenų duobėmis.
Zastaučių archeologiniame komplekse, esančiame Ventos upės kairiajame slėnyje, 1974 m. atlikti pilkapių ir plokštinio IX–XII a. kapinyno tyrinėjimai. Ištirti 7 pilkapiai su palaidojimais, datuotais I–IV a. Laidosena pilkapiuose nesiskyrė nuo kitų Šiaurės Lietuvoje tyrinėtų pilkapių. Viename pilkapyje palaidota po 3, 4, 8 ir 10 mirusiųjų, nesilaikant vienodos laidojimo krypties. Pastebėta, kad aplink atskirus kapus nėra akmenų vainikų. Nustatyta, kad čia gyveno skirtinga nei pajūrio zonoje baltų gentis, kur mirusieji buvo laidojami akmenų vainikuose. Tyrinėjimų metu rastos ankstyvojo laikotarpio ugniavietės su brūkšniuotąja keramika.
1975 m. tyrinėtas labai apardytas Žaduvėnų pilkapynas Telšių rajone. Čia lokalizuoti 36 kapai. Tyrinėjimų duomenimis pilkapiai buvę apdėti akmenimis, mirusieji laidoti II a. pab.–IV a. laikotarpiu. Iš viso rasti 129 dirbiniai. Kapinynas priskirtinas senovės žemaičių etninei grupei, būdingas Rytų Žemaitijos pilkapiams. Šio paminklo tyrinėjimai patvirtino to meto laidojimo metu egzistavusius ugnies apeigų papročius.
1977 m. mirus archeologui Vitui Valatkai, nuo 1978 metų archeologinių tyrinėjimų darbus tęsė Laimutė Valatkienė. 1978 m. Galkančių kaimo (Telšių r.) žvyro karjere buvo tyrinėtas ardomas kapinynas. Ištirtas 21 kapas, datuotas XVI–XVII a. Tyrinėjimų metu tarp surinktų dirbinių rasta nemažai monetų (33 vnt.), kaldintų Lietuvos ir Lenkijos valdovų Aleksandro (1492–1506), Jono Albrechto (1492–1501), Žygimanto Senojo (1506–1548), Žygimanto Augusto (1506–1572), Stepono Batoro (1576–1586) valdymo metais.
Atnaujinus archeologinius tyrinėjimus Maudžioruose 1979–1984 m. laikotarpiu, tyrinėta senkapio P kalvelės šlaito dalis. Čia mirusieji laidoti VIII–IX a. Ištirta 219 kapų. Maudžiorų kapinyno tyrinėjimai suteikė naujų duomenų apie vietos žmonių materialinę ir dvasinę kultūrą. Pagal etninę priklausomybę gyventojai priklausė žemaičių gentims.
Kitas tyrinėtas senkapis buvo Užvenčio seniūnijos Žalakių kaime (Kelmės r.). 1980 ir 1982 m. atlikti šio senkapio archeologiniai tyrinėjimai. Ištirti 39 kapai (iš jų 17 buvo vaikų kapai). Pagal rastą daiktinę medžiagą palaidojimai Žalakiuose datuoti XVI a. antrąja puse. Pastebėta, kad kapinyne tuo metu dar buvo laikomasi pagoniškų laidojimo papročių. Žalakių būta nedidelio kaimelio, greta jo – kapinaites, kuriose mirusieji buvo laidojami apie pusšimtį metų.
1984 m. atlikti Šatrijos kalno (Telšių r.) pietinėje papėdėje esančios gyvenvietės žvalgomieji tyrinėjimai. Ištirtas 80 kv. m plotas, aptiktas 90 cm storio kultūrinis sluoksnis. Jame rasta įvairaus laikotarpio radinių: nuo pirmųjų amžių po Kr. iki II tūkstantmečio vidurio. Gausiausią radinių dalį sudarė keramika. Tyrimai patvirtino prielaidą, kad čia būta stambios senovinės amatininkų gyvenvietės.
Godelių kapinynas yra Plungės rajone. Šio kapinyno žvalgomuosius tyrinėjimus 1940 m. pradėjo tuometinio Kauno kultūros muziejaus archeologas P. Baleniūnas. 1986 m. Telšių muziejaus „Alka” archeologinė ekspedicija tyrinėjo minėto kapinyno išlikusią nesuardytą pietvakarinę dalį. Rasta 14 degintinių kapų, dviejų tipų apeiginės duobės. Archeologinė medžiaga datuota XI–XIII a.
Melioratorių aptiktas iki to laiko nežinomas kapinynas Telšių rajono Kuršų kaime tyrinėtas 1987 m. Ardomoje kapinyno dalyje buvo ištirti 56 kapai. Iš jų – du kapai degintiniai. Surasta ir duobė su degėsiais, susijusi su mirusiųjų simbolinio laidojimo apeigomis. Pagal tyrinėjimų medžiagą kapinynas datuotas XIII–XV a. pirmąja puse.
Restauruojant Šv. Aleksandro bažnyčią Varniuose (Telšių r.), zakristijos požemyje buvo taip pat atlikti archeologiniai tyrinėjimai. 1987 m. ištirta 15 palaidojimų. Dalis rastųjų kapų buvo suardyti statant bažnyčią 1772 m. ir ją rekonstruojant 1803 m. Minėtos bažnyčios šventoriuje 1981 m. tyrinėjimus atliko archeologas J. Genys. Remiantis abiejų tyrinėjimų medžiaga nustatyta, kad mirusieji laidoti XVII–XVIII a.
1995 m. Žemaičių muziejaus „Alka“ archeologinė ekspedicija (vad. L. Valatkienė) pradėjo Varnių senkapio tyrinėjimus. 1998 m. jie buvo tęsiami (vad. D. Karalienė). Šiuos archeologinius tyrinėjimus užsakė Žemaičių kultūros draugija, kai buvo patvirtintas projektas statyti paminklą, įamžinusį pirmųjų lietuviškų knygų autoriaus Mikalojaus Daukšos ir jo darbų įkvėpėjo Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio atminimą. Vieta memorialui buvo pasirinkta ant kalvelės, greta buvusios kunigų seminarijos pastato, PV kampo aplinkoje. Ištirti 28 kapai, dauguma jų apardyti. Kapų medžiaga datuota XV–XVII a. laikotarpiu. Iš tyrinėjimų metu sukauptos keramikos ankstyviausiu laikotarpiu, I tūkstantmečio II pusė, datuotas grublėtosios keramikos pavyzdys – lipdyto puodo žemutinė dalis.
Informacija apie ardomą senkapį Bauželio kaime (Telšių r.) pasiekė Žemaičių vyskupystės muziejų Varniuose, kurio direktoriaus A. Ivinskio prašymu Žemaičių muziejaus „Alka“ archeologų grupė 2000 m. atliko senkapio žvalgomuosius tyrinėjimus. Čia ištirta 16 griautinių palaidojimų, surinkta 250 radinių – didžiąją dalį sudarė keramika. Likusiąją – degintinių (XIII–XV a.) ir griautinių palaidojimų (XVII–XVIII a.) įkapės.
Be šių, jau minėtų archeologinių ekspedicijų, buvo surengta dar keletas žvalgomojo pobūdžio trumpesnių išvykų, siekiant išaiškinti archeologijos paminklus Žemaitijoje. Žvalgyta Kalnėnų, Vembūtų, Pagadonės, Pagermančio, Kumpikų, Jazdauskiškių, Nausodžio, Didvyčių, Eivydų, Želvaičių, Vabalių ir keletas kitų senkapių, Getautės, Šatrijos, Plinijos, Gondingos, Džiugo, Vembūtų piliakalniai ir kt.
Ištirtų kapinynų archeologinė medžiaga suteikė vertingų duomenų apie čia gyvenusių etninių grupių buitį, ginkluotę, papuošalus. Nagrinėjant laidojimo papročius buvo siekiama nustatyti ištirtų kapinynų etninę priklausomybę, patikslinti čia gyvenusių genčių žemių ribas.
Sistemingų archeologinių tyrinėjimų metu sukaupti radiniai praturtino muziejaus archeologinius rinkinius.
Nuo 1992 m. archeologinius žvalgymus, tyrimus Telšių ir Varnių senamiesčiuose nuolat vykdo Žemaičių muziejaus „Alka“ archeologės.
1992 m. archeologė L. Valatkienė vykdė žvalgymus keturiose Telšių senamiesčio vietose ir atliko archeologinius tyrinėjimus senamiesčio šiauriniame pakraštyje, Iždinės g. Nr. 4. Buvo ištirtas 140 kv. m plotas. Tais pačiais metais Žemaičių muziejaus „Alka“ ekspedicija (vad. L. Valatkienė) atliko archeologinius tyrimus Telšių senamiestyje, Respublikos g. Nr. 19 b sklype. Tyrimų metu surasta XVII–XIX a. laikotarpio radinių.
1993 m. L. Martinavičienė atliko Telšių senamiestyje žvalgomuosius tyrinėjimus dešimtyje vietų: Respublikos, Pirties gatvėse, Turgaus aikštės šiaurinėje dalyje ir kt. Daugumoje stebėtų vietų aptikti vėlyvi kultūriniai sluoksniai su XVIII–XX a. radiniais. Archeologei stebint iškastą trasą šiluminei linijai, kunigų seminarijos vidiniame kieme aptikti XVII–XX a. laikotarpio kultūriniai sluoksniai. Tais pačiais metais L. Martinavičienė tyrinėjo Insulos kalno šiaurinę dalį, šalia Telšių kunigų seminarijos. Ištirtas 40 kv. m plotas. Čia senojo kultūrinio sluoksnio neaptikta.
1995–2002 m. archeologė L. Valatkienė atliko žvalgomuosius tyrinėjimus septyniolikoje Telšių senamiesčio vietų, tačiau tik keturiose iš jų pavyko rasti ankstyvesnio kultūrinio sluoksnio pėdsakų. Pavyzdžiui, Šviesos g. Nr. 3 rasta keramikos, stiklo fragmentų, kaltinių vinių. Koklių fragmentai glazūruoti, puošti reljefiniais ir geometrinės puošybos motyvais. Medžiaga datuota XVII–XIX a. laikotarpiu. Atliekant archeologinius žvalgymus 2001 m. prie urbanistinio paminklo-pastato Pašto gatvėje Nr. 6/ Žaliojoje gatvėje Nr. 12 netikėtai buvo aptiktas palyginti gerai išsilaikęs, istoriškai reikšmingas skliautinis rūsys.
1993–2001 m. laikotarpiu archeologinius žvalgomuosius tyrinėjimus Telšių senamiestyje atliko archeologė Dalia Karalienė. Per šį archeologinio darbo laikotarpį Telšių senamiestyje žvalgomųjų tyrimų darbai buvo atlikti trisdešimt septyniose vietose, tačiau tiktai septyniose senamiesčio vietose pavyko rasti, deja, suardyto senojo kultūrinio sluoksnio liekanų ir radinių. Apdegusių puodų šukių, datuotų XVI a., rasta prie namo Turgaus aikštėje Nr. 16 ir prie pastato Kęstučio g. Nr. 7. Negausūs XVI a. pab.–XVII a. keramikos radiniai (puodų, koklių fragmentai) aptikti Kęstučio g. prie namo Nr. 13. Be to, prie minėtojo pastato, statyto XIX a. antroje pusėje, priklausiusio garsiai Goeldnerių šeimai, rasti ir pirmosios Goeldnerių vaistinės Telšiuose, įkurtos XIX a., istorinių liekanų – senosios vaistinės stiklinių vaistų buteliukų, molinių indų fragmentų. Laivų gatvės pietinėje dalyje, Respublikos g. Nr. 39 ir Nr. 11 ir Pirties gatvės pradžioje buvo surasta nemažai XVII a. buitinės keramikos. Respublikos gatvėje atlikti archeologiniai žvalgymai dar kartą patvirtino duomenis apie gatvės formavimąsi vakarų kryptimi XVIII ir XIX a. (nuo šiaurės rytinės gatvės dalies, kurioje buvo XVII a. kultūrinis sluoksnis).
Pagal archeologinės medžiagos svarbą reikia išskirti 1994 m. atliktus sklypo, esančio Turgaus aikštėje Nr. 22, archeologinius tyrinėjimus (D. Karalienė, L. Valatkienė). Ištirtas bendras 84 kv. m plotas. Reikšmingiausi kultūrinio sluoksnio pėdsakai aptikti sklypo šiaurinėje dalyje. Jo paviršiniai žemės sluoksniai buvo sumaišyti, išliko tik giliausiai esantys. Čia išsiskyrė trys atskiri senovinės gyvenvietės įrenginiai: du židiniai ir šulinėlis. Įdomu tai, jog židiniuose buvo rasta po molinį žiestą puodą. Pirmojo židinio puodas buvo juodos spalvos, apdegęs, puoštas banguotos linijos ornamentu. Antrojo židinio puodas rusvos spalvos, labiau pūstais šonais. Jame buvo pastebėta anglių. Puodai datuoti XIV–XV a.
Tiriant šį sklypą surinkta 1600 vnt. radinių. Jie datuoti XIV–XX a. laikotarpiu. Gausiausią radinių dalį sudaro keramika. Tai puodų, indų, koklių šukės. Labai daug rasta koklių fragmentų. Jie neglazūruoti, puodyniniai, vazoniniai, aukšti apskritais dugneliais, su keturkampe viršaus anga, sužnybtais kampais. Tokie kokliai datuojami XV a.
Šio sklypo tyrimų medžiaga, nors ir fragmentiška, parodo praėjusių amžių miestiečių buitį. Be to, šioje senamiesčio dalyje buvo aptikta ankstyvojo laikotarpio miesto kūrimosi pėdsakų.
2002–2003 m. Žemaičių muziejaus „Alka” archeologai (vad. D. Karalienė, L. Valatkienė) tyrinėjo Telšių senamiestyje (Turgaus aikštės Nr. 23 sklypas, miesto skveras, teritorija šalia buvusio kino teatro „Džiugas“ – čia turėjo būti statomas prekybos centras „Maxima“). Tyrinėjimų medžiaga rodo, kad nuo XVII a. iki II pasaulinio karo ši senamiesčio dalis buvo užstatyta ir apgyventa, nors kasinėjimų metu surasta archeologinių radinių, datuojamų ir XVI a. Sklype buvo aptikta keletas buvusių XIX–XX a. pr. gyvenamųjų ir ūkinių statinių liekanų, kurių dauguma suniokota per gaisrus. Teritorijoje 0,5–2,9 m gylyje buvo surasta keletas XIX–XX a. pr. medinių konstrukcijų – latakų lietaus vandeniui ir kitoms nuotėkoms.
Rastoji daiktinė medžiaga datuota XVI–XX a. laikotarpiu. Radiniai – buities ir amatų reikmenys, darbo įrankių fragmentai, sudegusių pastatų detalės, porceliano ir stiklo indų liekanos. Didžiausią radinių dalį sudarė keramika: puodų, indų, koklių šukės. Ypač daug rasta XVI–XVII a. puodyninių, vazoninių koklių fragmentų. Surasta ir XVII–XVIII a. plokštinių dekoruotų, glazūruotų ir neglazūruotų koklių. Surinkta nemažai ir XX a. pr., tarpukario metų buities indų, tarp jų stiklo butelių, molinių dubenėlių, puodynių fragmentų. Tyrinėtos vietos archeologinė medžiaga labai gausi ir reikšminga Telšių miesto istorijai.
Sistemingų archeologinių žvalgymų ir tyrinėjimų Telšių senamiestyje dėka buvo galima nustatyti Telšių miesto branduolį, t. y. senojo miesto dalį. Tyrinėjimų medžiaga užpildo dalį rašytinių šaltinių spragų, suteikia vertingų duomenų apie senąją Telšių praeitį. Problemiškiausias yra Telšių miesto kūrimosi pradžios laikotarpis. Archeologų laukia dar netyrinėtos dviejų Telšių dvarviečių teritorijos, kurių viena yra prie Masčio ežero, šalia dabartinio muziejaus „Alka“. Parengti projektai pastarajai dvarvietei tyrinėti, deja, nesulaukė pritarimo, nebuvo priimti.
Nuo 1993 m. iki 2002 m. Žemaičių muziejaus „Alka“ archeologės L. Valatkienė, D. Karalienė, L. Martinavičienė atliko Varnių senamiesčio (Telšių r.) archeologinius žvalgomuosius tyrinėjimus. Žvalgyta šešiuose objektuose: Šv. Aleksandro bažnyčios šventoriaus tvoros ir vartų rekonstrukcijos vietose ir S. Daukanto gatvėje (vad. D. Karalienė), Vytauto gatvėje (vad. L. Martinavičienė), Valančiaus g. Nr. 6, Daukanto g. Nr. 3 / Dariaus ir Girėno g. ir buv. kunigų seminarijos kieme (L. Valatkienė).
Senasis kultūrinis sluoksnis buvo pastebėtas ne visose stebėtose vietose. Šv. Aleksandro bažnyčios šventoriaus prakasimuose aptikti buvusio akmenų grindinio fragmentai (aikštės, išgrįstos prieš bažnyčią 1938 m., liekanos). Iš rastųjų radinių vyravo keramika, datuota XVI–XVIII a. Žvalgymų metu 1999 m. S. Daukanto gatvėje buvo surasta radinių, datuotų XV–XX a. laikotarpiu. Tarp jų yra 2 sidabrinės monetos – Zigmanto Vazos (1587–1632) šilingai.
1997 m. kasant Varniuose trasą nuotėkoms buvusios kunigų seminarijos kieme aptikta 11 palaidojimų. Dalyje kapų surastos įkapės, kurias sudarė darbo įrankiai, papuošalai. Iš jų savo įkapių puošnumu išsiskyrė kapo Nr. 7 palaidojimas. Manoma, kad šiame kape buvo palaidotas dvasininkas (kanauninkas). Tai patvirtina ir prie palaikų surastas jėzuitų ordino bendrijos įsteigtas medalikėlis, vaizduojantis Šv. Ignotą Lojolą ir Šv. Pranciškų Ksaverą. Kapai pagal juose surastus radinius datuoti XVI–XVII a. Tyrimai rodo, kad dalis mirusiųjų buvo palaidoti dar laikantis senesnių (pagoniškų) laidojimo tradicijų.
Be palaidojimų, minėtoje teritorijoje aptikta seniau čia stovėjusių statinių pamatų (gali būti Katedros ar Šv. Trejybės bažnyčios) liekanų.
Tų pačių tyrinėjimų metu Varnelės upės dešiniajame krante, buvusios senosios gyvenvietės dalyje, surasta keramikos, stiklo, fajanso indų liekanų, datuotų XVII–XIX a. Ten surastas ir įmovinis ietigalis (XVII a.).
2002 m. skvere, Daukanto–Dariaus ir Girėno gatvių ribose, žvalgant prakasimą senosios gyvenvietės teritorijoje pastebėta buvusių pastatų pamatų ir plytų mūro liekanų. Rasta keramikos, kuri datuota XVI–XIX a. Kai kurie XIX a. koklių fragmentai pažymėti Aleksandrijos dvaro (Šiaulių r.) savininko grafo N. N. Zubovo koklių gamybos įmonės įspaudais.
Paskelbus 1992 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą dėl pokario aukų paieškų ir perlaidojimo tvarkos, Žemaičių muziejaus „Alka“ archeologės L. Valatkienė ir D. Karalienė dalyvavo pokario rezistentų kapaviečių paieškų ir atkasimo darbuose Skuodo ir Telšių rajonuose. 1999 m. padedant archeologėms Ariškės miškelyje (Telšių r.) atkasta kapavietė su pokaryje (1949) žuvusių Dievo Krėslo miško 7 partizanų palaikais.
Archeologinių tyrinėjimų darbai neapsiriboja vien lauko darbais. Po archeologinių ekspedicijų sukaupta medžiaga tvarkoma, sisteminama, rašomi moksliniai straipsniai, archeologinių tyrinėjimų ataskaitos. Daiktinė medžiaga papildo muziejaus archeologinio fondo rinkinius, kuriais savo moksliniams darbams naudojasi mokslininkai ir studentai. Muziejuje sukaupta medžiaga naudojama rengiant muziejaus ekspozicijas, parodas.
Archeologiniai tyrinėjimai, kuriuos vykdo Žemaičių muziejus „Alka“ yra atliekami pagal Lietuvos istorijos instituto Mokslinėje taryboje 1994 m. patvirtintus archeologinių tyrinėjimų ir atsiskaitymo už juos bendruosius reikalavimus. Leidimai vykdyti archeologinius darbus išduodami Vilniuje, Kultūros vertybių apsaugos departamente. Archeologinių darbų atskiri ataskaitų egzemplioriai perduodami Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriui, Kultūros vertybių apsaugos departamentui ir Žemaičių muziejaus „Alka“ moksliniam archyvui.

 

 

 
 
 

© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2004.09.28 .
Pastabas siųskite adresu:

 Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija