POEZIJOS IR PROZOS ANTOLOGIJA „ŽEMAIČIAI“ –

ETNINIO SOLIDARUMO IR SĄMONINGUMO VAINIKAS

 

Dalia Striogaitė
 

• Kolektyvinė knyga „Žemaičiai“ sumanyta 1936-aisiais, t. y. lygiai prieš 60 metų. Šiandien su nemaža nuostaba imame į rankas šią gerokai primirštą knygą, vertą ne vien proginio pagerbimo. Bandysiu ją paanalizuoti keliais aspektais.

• Pirmiausia džiugina leidinio išvaizda, poligrafinė kokybė ir garsiosios „Sakalo“ leidyklos meilė lietuviškai knygai. Leidinys solidus, kultūringas, reprezentacinis.

• Visų svarbiausias, žinoma, – žemaitiškumo aspektas: knyga skirta Žemaitijos regionui ir rašytojams žemaičiams. Pavadinta paprastai, be jokių gražmenų, nes, anot knygos parengėjo poeto Stasio Anglickio, išorinis formos žibėjimas žemaičiams nebūdingas.

• Tuo laiku pati etninio savitumo idėja Lietuvoje nebuvo naujas dalykas. Dzūkiškumą jau senokai į viešumą kėlė L. Gira ir V. Krėvė. Suvalkiečiai turėjo išleidę poezijos rinkinį „Sūduva“ (red. J. Tysliava, 1924). O regioniniu principu L. Giros parengtoje kraštotyrinio pobūdžio antologijoje „Mūsų Tėvynė“ (1930) buvo ir skyrius „Šventoj Žemaičių šalelėj“. Jauna mūsų literatūra, jau persirgusi „vaikiškas“ veržimosi į Europą ir žūtbūtinio modernėjimo ligas, vis labiau gręžėsi į esminius savojo krašto bei tautos rūpesčius, į buvimo Lietuvoje apmąstymus. Tačiau žemaičiai išsijudino neskubėdami ir tik tuomet, kai atsirado tikra būtinybė. S. Anglickis savo autobiografijoje prisimena: „Žemaičius susitelkti ragino fašistų kumščiai iš anapus Nemuno, germanizacijos pavojus, artėjančio Antrojo pasaulinio karo nujautimas. Norėjosi savo mieliems žemaičiams duoti ką nors tikrai gera, atmintina“. Žemaičius rašytojus dar jaudino ir specifiniai kūrybos sunkumai: rašymas bendrine kalba slopina žemaitiškumą, prarandami gimtosios kalbos turtai. Ir kodėl rašytojams žemaičiams – garbingos senovės paveldėtojams, XIX amžiaus tautinio atgimimo didžiavyrių S. Daukanto, M. Valančiaus ainiams – belikę tik liūdnai konstatuoti, kaip yra gadinami senųjų autorių kūriniai verčiami į bendrinę kalbą?! Kūrėjų ambicijas žeidė ir kiti dalykai. Karti nuoskauda lydėjo S. Anglickio žodžius: „Esu dėkingas Kazimierui Binkiui, kad manęs nepakvietė į „Antruosius skynimus“! (Iš tikrųjų, matyt, galvota kitaip: „nejau tik vienas K. Binkis Kaune tegali pinti literatūros vaidinimus?! Galime ir mes – nors toli nuo sostinės, bet neprastesni!“). Visos šios priežastys ir bus nulėmusios aptariamos knygos atsiradimą, o kartu įprasminusios jos aktualumą, reikalingumą ir net tam tikrą kultūrinį iššūkį.

• „Žemaičių “ antologija (kartais literatūriniuose šaltiniuose ji vadinama ir almanachu) sutelkė margą autorių būrį. Knygos puošmena buvo Mažosios Lietuvos įžymybės – garbusis žilagalvis Vydūnas ir neseniai atsiskleidęs unikumas, valstybinės literatūros premijos laureatė Ieva Simonaitytė. Be vyresnių, didesnę kūrybinę patirtį turinčių rašytojų: M. Vaitkaus, S. Čiurlionienės, Butkų Juzės – ruošiant antologiją susibūrė daugiausia S. Anglickio bendraamžiai – trisdešimtmečiai (S. Santvaras, P. Genys, N. Mazalaitė, J. Šimkus, S. Būdavas, K. Dulkė ir kt.). Generacijų, kūrybinių individualybių, estetinių nuostatų, temos, literatūros ryšių bei žanrų margumynas. Knygos sudarytojo S. Anglickio uždavinys buvo nelengvas. Įžanginiame straipsnyje „Žemaičių pasisakymas“ jis pabrėžė gimtosios žemės, motinos kalbos įtaką kūrėjui ir nusakė žemaitiško charakterio esmę: „žemaičiai yra tvirto būdo, korektiški, atkaklūs, užsispyrę, bet kartu ir geraširdžiai, nemėgstą dėl niekų pyktis. Žemaičiai daugiau linksta į esmę, į mintis, į refleksus...“ Tiesa, kai kurie gentainiams skirti superlatyvai („kiečiausi... atkakliausi...sveikiausi visų aisčių giminių“) vėliau sukėlė net tam tikrą skaitytojų ne Žemaičių pasipriešinimą. Bet, kaltindami S. Anglickį etnocentrizmu, jie neatkreipė dėmesio, kad polemišku ir provokuojančiu straipsniu čia siekiama daug rimtesnių nei tuščias gyrimasis tikslų. Straipsnis „Žemaičių pasisakymas“ – manifestinis. Jis yra didelis šios knygos laimėjimas, suteikęs jai istorinės, kultūrinės gilumos bei intelektualinio svorio ir kartu pademonstravęs žemaitiškos mąstysenos savitumą. Čia aiškiai suformuluota Žemaičių solidarumo ir jų kultūrinio apsisprendimo idėja: „pradedame Žemaičių senovės, Žemaičių stiprybės, kalbos, kultūros ir būdo atgimimą“. Būtent tas sąmoningo Žemaičių kūrybinio atgimimo akcentavimas gelbėjo knygą nuo eklektikos – padėjo labai skirtingus grožinius tekstus susieti į visumą ir sukurti sistemą. Iš visų autorių labiausiai knygos koncepciją suvokė ir parėmė Vydūnas, kūrybą suprantantis kaip tautos gyvumo skatinimą, akcentuojantis „sąmoningą gyvybingumą ir gyvybingą sąmoningumą“. Jis pateikė „Žemaičiams“ šią idėją ryškinančius „Prabočių šešėlius“ ir „Amžinos ugnies“ fragmentus. Netikėtai simboliškai sutapo 15 liepsnų nešėjų Vydūno kūrinyje ir ... 15 šioje knygoje dalyvaujančių autorių, pasišovusių gaivinti Žemaičių kultūrą. S. Anglickiui pavyko gerai apgalvoti knygos struktūrą (nuo prakilnių vydūniškų dvasinių svarstymų apie susiliejimą su Tėvynės gyvenimu – iki nuogo dabarties materializmo kandžiame paskutiniame M.Linkevičiaus eilėraštyje: „Kiek žmonių, kurie žiūri tik pelno, / Tiktai glemžiasi pundus banknotų!“ ). Taip atsivėrė labai erdvus ir visokių galimybių žmogiškiems apsisprendimams teikiąs egzistencinis laukas. Kaip viena iš tų galimybių čia – S. Čiurlionienės ir S. Anglickio bandymai kurti Žemaičių tarme, fiksuoti autentišką šnekėjimo intonaciją, žemaitiškos kalbos skambesį, liaudišką humorą. Kitaip sakant, savita buvimo – glaudesnio ryšio su etnosu, su gyvąja kalbos versme – raiška. Knygoje rasim ir kitokių žemaitiškos dvasios apraiškų. Yra širdim sušildytų plačių laukų ir pievų, Ventos ir srauniosios Virvytės vaizdų, yra meilė savo nepakartojamam gimtajam kraštui: „...gimiau dvarelyje puikioj Žemaitijoj, (...) kur pratisai skamba su niekuo nepalyginamos dainos, kur žavingiausiai čiulba lakštingalos, kvapiausia žiedų dvastis, kur juodą kasdieninę duoną žmonės dainingai vadina: „dūna“ (F. Neveravičius). Čia Butkų Juzė jautriai kreipiasi į pilkasermėgius brolius artojus, o P. Genys prakalbina net „senelę obelę iš tėvo lauko“. Kaip būdingi etniniai tipai iškyla F. Neveravičiaus apsakyme senas ir vienišas eigulys Karka, „užsidaręs ir slėpiningas kaip pati gamta“ (anaiptol ne V. Krėvės tipažas!), ir N. Mazalaitės vaizduojamos pajūrio moterys, tarp kurių gyvendama čia atitekėjusi Marcelė stebisi kantriais, neperprantamais žemaičiais, kol pagaliau suvokia, kad „niekuomet nesupras tų žmonių, kurių dvasia yra tokia pat nesulaužoma, nepaimama ir keista, kaip jūra, prie kurios jie gyvena. S. Čiurlionienės vaizdelyje „Mergišius“ atveriama senųjų kaimo papročių dvasia ir kažkokia archaiškai kieta, net baugi žemaitiškos natūros gelmė. Antra vertus, antologijos dalyviai gal nė patys nepajuto, kiek daug jie pateikė tekstų apie meilę ir, M. Vaitkaus žodžiais tariant, apie „amžinąją Ievą“. Tad žemaičiai – žmonės nuo jūros – pasirodė besą ir giliai jaučiantys romantikai. Gal tai būtų dar viena, jų pačių aiškiau nesuvokta (ar nelaikoma reikšminga) etninio charakterio savybė?

• Aptartieji knygos ypatumai (pabrėžtas konceptualumas, sistemingumas, viena pagrindinė idėja) leidžia „Žemaičius“ laikyti būtent antologija, o ne almanachu. (Gaila, kad lig šiol niekas nėra parašęs literatūrinių almanachų ir antologijų istorijos.) Regis, „Žemaičiai“ nenusileidžia anuomet labiausiai įgudusių sudarytojų L. Giros ir K. Binkio antologijoms. Galėtume tik šiek tiek apgailestauti, kad ne visiems „Žemaičių“ autoriams pavyko savo tekstais pakilti iki bendrosios koncepcijos, kad kai kurie pasitenkino seklesne etninio gyvybingumo idėja. O kokia publikuotų kūrinių meninė vertė? Juk, be abejo, buvo siekta parodyti Žemaičių rašytojų kūrybinį potencialą, jo įvairovę: galbūt net nustebinti skaitytoją Žemaičių talentais. Bet kažkodėl dalyvavo ne visi rašytojai žemaičiai (trūksta Lazdynų Pelėdos – M. Lastauskienės, L. Janušytės, A. Rimvydžio, P. Būdvyčio...), o kai kurie autoriai čia pasirodė ir ne su pačiais geriausiais kūriniais, nelabai pajėgiančiais tenkinti antologijoms taikomą rinktinių tekstų reikalavimą. Tačiau kūrybos visuma gėdos žemaičiams nepadarė. Tarp meniškiausių kūrinių – ne vien klasika vėliau tapę I. Simonaitytės „Viliaus Karaliaus“ puslapiai, bet ir skaidria būties šviesa nutvieksti Žemaitijos peizažai mąsliuose S. Santvaro eilėraščiuose („Mėlynas dangus viršuj laukų ir pievų šviesiažiedžių...“, „Tolumos kaip stiklas perregimos...“), ir nuo romantiško dramatizmo kupina N. Mazalaitės novelė „Pajūrio moterys“, ir nostalgiški, grakštūs S. Anglickio trioletai, nelinkę nusileisti garsiosioms K. Binkio „Utoms“. Dėmesį traukia ir jauniausiojo antologijos dalyvio M. Linkevičiaus švelni, melancholiška lyrika... Taigi nupintas visai neprasto literatūrinio skonio prieškario Žemaičių kūrybos vainikas.

• Įdomu šią knygą patyrinėti ir šiaulietišku aspektu. Antologija buvo sumanyta Šiauliuose. Su šiuo miestu susijusios kai kurių antologijos autorių biografijos: čia gyveno, mokėsi S. Kymantaitė (Čiurlionienė), S. Būdavas, F. Neveravičius, čia kurį laiką dirbo M. Linkevičius. O svarbiausia – Šiauliuose mokytojavo šio leidinio iniciatorius ir parengėjas S. Anglickis. Kai kurie Šiaulių laikotarpio išgyvenimai atsispindi „Žemaičiuose“ publikuotoje jo meilės lyrikoje (pavyzdžiui „Puikiosios Lady žaislelis“ ir kt.) O vietoj fotografijos reprodukuotas S. Anglickio biustas – tai dar viena šiaulietiška knygos „detalė“: skulptorius P. Aleksandravičius, biusto autorius, anuomet buvo taip pat Šiaulių gimnazijos mokytojas, poeto kolega, bičiulis.

• Pagaliau knygą dera įvertinti ir bendrakultūriniu požiūriu. Ji atlaikė 60 metų išbandymą ir po sudėtingų epochinių pervartų šiandien anaiptol neatrodo pasenusi. Dar daugiau – sklaidydami jos puslapius akivaizdžiai regime, kad laikas ir istorija varto tautų ir žmonių likimus, savaip koreguoja jų principinius nusistatymus ir gyvenimo planus. Antai žadėjęs savo tėviškės niekad neapleisti S. Santvaras, kaip ir dar 4 Žemaičių rašytojai, atsidūrė emigracijoje. K. Dulkės (Baltučio) ir M. Linkevičiaus laukė ankstyva mirtis. Žemaičių judėjimas anuomet negalėjo išsiskleisti masiškai, kaip buvo sumanyta ir norėta... Bet liko autorių kolektyvo ir ypač S. Anglickio pastangomis subrandinta ŽEMAIČIŲ RENESANSO idėja. Tartum kaltu įbrėžti neblėstantys Vydūno pasisakymo žodžiai: „su kiekvienu žmogumi tauta šviesėja arba tamsėja“. Dvasinės kultūros prasme – tai yra daug. Tai šviesus palikimas.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras Tinklalapis atnaujintas 2006.04.12 . Pastabas siųskite adresu: