Žemaitijoje, pasak Skirmantės Valiulytės, išsiskiria tie kolektyvai, kurių nariai yra išlikę tikrais žemaičiais, gerai išlaikę tarmę ir garbingai apsirengę savo krašto rūbais. Įdomiausi tie, kurie dainuoja savo kampo (kaimo, apylinkės, miestelio) dainas, šoka šokius. Geru lygiu ausį ir akį pamalonino Sedos Rimuliai (vadovas Gintautas Griškėnas), net keturi Telšių kolektyvai Insula (vadovė Milda Riškutė), Luokės Šatrija (vadovė Joana Misiūnienė), vaikų ansambliai Čiučiuriuks (vadovė Rita Macijauskienė), Žemaitoks (vadovė Zina Vaičikauskienė) , Mosėdžio etnografinis ansamblis (vadovė Vita Pajarskienė), Ylakių ansamblis (vadovas Algimantas Matutis) geras pavyzdys kitiems, kaip reikia burti krūvon trijų kartų žmones, kad senelių patirtis ir etninė išmintis pereitų vaikų vaikams. Apskritai patiko, kad žemaičiai savo programas dažnai rikiuoja taip, kad į juos būna įdomu žiūrėti, malonu jų klausyti, kad jie nevengia teatrinių priemonių. Žemaičiams būdingi dialogai, šmaikštūs pasakojimai, liežuvingi kibinimai, veiksmui pagyvinti kartais naudojamos, pavyzdžiui, Užgavėnių kaukės. Taip išgaunamas paperkantis gyvybingumas, sceninio vyksmo rišlumas; ansambliečiai nestovi lyg prie sienos sustatyti. Šia prasme savo vietoje Palangos Mėguva (vadovė Zita Baniulaitytė). Ypač nuostabūs žemaitiškųjų kolektyvų vaikai palyginti su miesčioniukais, jie žymiai natūralesni, gajesni. Ateity greičiausiai jie palaikys tradiciją, bus ką kviesti į dainų šventę ir po dešimties, dvidešimties metų
Pamario Žemaitija istoriškai sujauktas, tarmiškai mišrus kraštas, todėl kartais, pavyzdžiui, norėdami parodyti prigimtinį žvejų galvosenos klodą, šios vietovės kolektyvai nesuvokia tradicijos esmės, nepajaučia šaknų. Geriausiai pagaunantis reikiamą bangą Šilutės Verdainė (vadovė Regina Jokubaitytė), jie stengiasi nuosekliai laikytis šišioniškių papročių. Kiek prislopę pasirodė buvę ypač geri Šilutės rajono Inkaklių dainoriai (vadovas Leonas Bartkus). Atrodo dėl kartų kaitos prarandama kieta žemaitiško dainavimo maniera, sodri tarmė. Kalbantis su jų vadovu aiškėja, kad inkakliečiai kupini noro atitaisyti tai, kas prarasta. Apskritai supaprastėjusių kolektyvų žmonės būna atitrūkę nuo autentiškos savo vietovės dainavimo tradicijos, jų vadovai būna susiję su choriniu dainavimu, čia balsas statomas pagal klasikinius reikalavimus, vaikai, deja, apgadinami ir Dainų dainelės
