
Į
pradžią
ŽEMAIČIŲ
ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003
m. Nr. 1
-
-
-
- Tai pirmoji diena po
Užgavėnių žiemos palydų šventės. Ta diena nuo
seno laikoma pirmąja pavasario diena. Pagal
tradiciją per Peleninę mėgstama pamiegoti taip, kad
iš ryto lempos nereikėtų degti.
- Padubysio apylinkėse
Pelenų dieną vakare jaunieji vienas kitam į plaukus
barstydavo pelenus. Vieni stengdavosi tų pelenų
išvengti, kiti pasivyti draugus ir apibarstyti juos
pelenais. Visa tai jaunimui būdavo tikra pramoga.
Pelenus ant galvų tokią dieną barstydavo ir
bažnyčiose, tuo žmonėms primindami, kad jie yra
iš dulkės gimę dulke ir pavirs.
- Pelenų dieną
nepriimta vaikščioti į svečius.
Šilalės rajono Balsių kaime Pelenų dieną visi
pasninkaudavo. Sakydavo, kad mėsiško galima valgyti
tik tiek, kas per Užgavėnes tarp dantų užsiliko.
Ta proga Pelenų dienos rytą žemaičiai išgerdavo
degtinės, kad dantis išplautų nuo mėsiškų
valgių. Tie, kurie šią dieną neidavo į
bažnyčią, švarindavosi namie: moterys indus,
šaukštus su šarmu išplaudavo, langus ir suodžius
nušveisdavo (Lietuvos tautosakos archyvas 1284/262).
Pagal seną paprotį apie Šiaulius seni žmonės
Pelenų dieną silkę įvesdindavo: Pelenų dieną
pirmoji viešnia, prisirišusi silkės galvą prie
siūlo, vilkdavo ją per slenkstį sakydama: Čia
čia čia.
- Po riebių ir sunkiai
virškinamų Užgavėnių valgių daug kas gali
negaluoti, todėl Padubysio valsčiuje buvo paprotys
Pelenų dieną po namus vaikščioti vengrams
daktarams. Persirengėliai turėdavo ilgas lazdas
su mediniais kirveliais, maišelius, dėžutes su
tariamais vaistais. Įėję į namus jie sakydavo
oracijas, girdavo savo atsineštus vaistus, ieškodavo
ligonių, iš delno spėdavo laimę,
sergantiems diagnozuodavo ligą, duodavo
vaistų.
- Tame pačiame
valsčiuje tą dieną vilkdavo kaladę, kuri
simbolizuodavo gerą linų derlių. Anksti ryte tas,
kuris sodyboje pakildavo pirmasis, paimdavo kaladę
(storą pagalį), užverdavo ant jos virvę ar pantį,
įvilkdavo į trobą ir sakydavo: Kaladą
atvilkau. Kaladę į namus Pelenų dieną pagal
tradiciją turėdavo atitempti ir kiti į svečius
eidami. Jei pirmasis atėjęs į namus kaladės
neatvilkdavo, žmonės tikėdavo, kad jis atnešė
nelaimę. Kartais į vieną trobą tų kaladžių
atvilkdavo po keletą. Buvo tikima, kad kuo daugiau
kaladžių, tuo geriau. Kas atvilkdavo, tas turėdavo
jas ir išvilkti, bet tai jis darydavo tik po to, kai
būdavo alumi ar degtine pavaišintas.
- Žemaitijoje Pelenų
dieną veždavo silkes. Susiburdavo dvylikos
kaukėtų persirengėlių žydų grupė ir patraukdavo
iš kiemo į kiemą. Atėję į sodybą,
persirengėliai įritindavo į trobą sunkią, vos
kelių žmonių pakeliamą kaladę, trinką ar kokį
sunkų akmenį, paaiškindami, kad tai silkės.
- Šeimininkui būdavo
privalu jas iš silkių pardavėjų nupirkti
gerai pavaišinti žydus. Jei šeimininkas būdavo
šykštus, atvykėliai silkes palikdavo troboje
ir pasukdavo į kitą sodybą. Dabar jau šykštuolis
turėdavo sukti galvą, kaip tas silkes iš
trobos išritinti.
-
-
-
-
- Gavėnia septynių
savaičių pasninkas, kuris prasideda tuoj po
Užgavėnių. Tokiu laiku nevalia nei pramogauti, nei
vestuvių kelti, kortuoti. Seniau žmonės nė į
burną tokiu laiku neimdavo mėsos, pieno bei jų
produktų. Tuo laiku pienas būdavo rauginamas ir iš
jo daromi sūriai, skirti vėlesniam laikui.
- Per patį gavėnios
vidurį Pusiaugavėnis arba Krikštai. Tradicinis
Pusiaugavėnio valgis šaltanosis, iškeptas iš
tarkuotų bulvių ir grikinių miltų, pabarstytas
kanapėmis arba aguonomis. Šaltanosius virdavo arba
kepdavo.
- Viduklėje sakydavo,
kad per Pusiaugavėnį, kai Silkius verčiasi per
galvą, trečiadienį pas varpinyčią silkėmis
sninga (Lietuvos tautosakos archyvas 1471/24).
- Užventyje, Šilalės
rajono Kiaulų kaime žmonės žinojo, kad šią
dieną dvyliktą valandą galima mėsos valgyti, bet
tik tada, jei per vieną valandą suspėsi papjauti,
nupešti gaidį, parsinešti iš miško žalių
malkų, jas užkūręs gaidį išvirti, jo mėsą
suvalgyti. Jei per valandą visko nesuspėsi mėsą
valgyti draudžiama.
-
|